Susidomėjimas „Katerinos Izmailovos“ premjera išskirtinis – parteryje savo vietų ieško Vyriausybės, diplomatinio korpuso atstovai ir sostinės departamentų valdininkai. Lietuvos ambasada vos ne visa, ir tai logiška – režisierius, scenografas ir choreografas – Lietuvos pasididžiavimas.
Antrąją operos redakciją, kurią D.Šostakovičius parengė 1962 metais, pasirinko dirigentas Tuganas Sochijevas, motyvuodamas tai savo domėjimusi vėlyvuoju kompozitoriaus kūrybos etapu. Redakcijos gerokai skiriasi viena nuo kitos, tačiau vargu ar tai svarbu žiūrovui-klausytojui. Gerokai svarbiau istorijos, papasakotos operoje (abiejose versijose), skirtumai nuo literatūrinio Nikolajaus Leskovo šaltinio. N.Leskovo Katerina Lvovna – monstras, nužudantis vaiką. D.Šostakovičiaus – aistringos prigimties moteris, kuri veržiasi iš beprasmio, bedžiaugsmio, neturinčio emocijų gyvenimo gniaužtų ir nužudo du nesimpatiškus vyrus. Skirtumas akivaizdus. R.Tuminui buvo svarbu, kad Katerina svetima tam pasauliui, kuriame gyvena. Jos kitoniškumą rodo viskas: keista šukuosena, neįprasta suknelė, žvilgsnis, nukreiptas į niekur. Vokiečių solistės Nadjos Michael pasirinkimas šiuo požiūriu nėra atsitiktinis. Ji – kitokia. Ir netgi jos akcentas tampa paveikslo elementu. Juolab kad kiti personažai daugiau ar mažiau susiję su laiku ir vieta: kostiumų dailininkė Marija Danilova išlaikė kai kuriuos stilistinius kanonus, leidžiančius sutapatinti veiksmą su XIX amžiaus pabaigos Rusija. Scenografija (Adomas Jacovskis) abstraktesnė ir niūresnė savo teatrine pranašyste: dvi masyvios plytinės sienos kaip dvi antkapinės plokštės, grėsmingai suartėjančios tarsi du monstrai prieš susirėmimą ir lėtai atitolstančios. Ant jų – įvairaus dydžio langai ir sutrešę mediniai vartai.
Ir tik finaliniame paveiksle vietoj sienų pasirodys didžiulės sūpuoklės, ant kurių susigrūs katorgininkai. Ir didžiulė sija nugarmės žemyn Katerinos ir Sonetkos žūties akimirką.
„Ak likimas sunkus, mūsų likimas“ – ši seno katorgininko replika, be abejo, raktas, atrakinantis ir kompozitoriaus, ir režisieriaus sumanymą. Ir tai, kad šie sumanymai sutampa, tai, kad režisierius nebandė „papildyti“ arba „permąstyti“ originalo, pripildo R.Tumino spektaklį gilumos ir kažkokio nuostabaus, mūsų ciniškam amžiui nebūdingo tikrumo.
Tai pasiekta visų pirma kruopščiu darbu su dainininkais. Sąmoningai pabrėžiu – su dainininkais, o ne su artistais: nors kiekvienas sukuria ryškų individualų charakterį, niekas iš solistų neapsunkintas veiksmais, kurie galėtų trukdyti dainuoti. Sergejaus partijos atlikėjas britas Johnas Daszakas toks savitas, be kita ko, ir išoriškai (stotingas, galva nupoliruota kaip biliardo kamuolys, laisvas), kad sunku jo vietoje įsivaizduoti kitą artistą.
Išraiškingas Boriso Timofejevičiaus atlikėjas Andrejus Goniukovas, nors jo „baimę kelianti“ elgsena kiek pertempta ir balansuoja ant visiškai nereikalingo jo scenose grotesko ribos. O štai Zinovijaus Borisovičiaus vaidmens atlikėjas Maratas Galis labai organiškas – apgailėtinas, besiblaškantis, vis pereinantis į isteriją. Puikiai sukurtas Ispravniko (Andrejus Grigorjevas) vaidmuo – grotesko įsiveržimo į tragišką istoriją pavyzdys. Tai padaryta saikingai ir skoningai, nepereinant į nereikalingą bufonadą ir kvailą komizmą.
„Katerinos Izmailovos“ partitūrai būdinga didžiulė skirtingų ir netgi nesuderinamų meninių ir stilistinių priemonių amplitudė. Čia simfoninius fragmentus, pripildytus Richardui Wagneriui būdingos erotinės lyrikos, keičia Modestui Musorgskiui būdingos choro freskos, o dramatinės ir netgi ekspresionistinės rečitatyvinės scenos, būdingos XX a. pirmosios pusės operoms, jungiamos su išskirtiniu D.Šostakovičiaus grotesku, kurio tikras meistras jis buvo. Ir kartu – jokios polistilistikos: D.Šostakovičius buvo tokio ryškaus individualaus stiliaus kompozitorius, kad visos šios neįtikėtinos paletės priklausomybė vienam autoriui girdėti iš kiekvieno takto.
Šis daugiaplaniškumas porą kartų pakišo koją režisieriui, siekusiam vaidybiškai motyvuoti kiekvieną muzikinį kompozitoriaus „išpuolį“. Todėl scenoje atsirado grupė vaikų su karnavalinėmis skrybėlėmis, kurie keletą kartų žvitriai pašoko kažkokią Anželikos Cholinos kompoziciją, vargu ar turinčia ką nors bendra su Katerinos Izmailovos istorija. O kai kurie muzikos fragmentai, sufleruojantys režisieriui: štai čia reikia akcento – liko neišgirsti. Bet tai vėlgi greičiau iš pagarbos muzikai ir noro pajusti jos gelmę, negu iš siekio „priauginti“ naujas prasmes.
T.Sochijevui daugiabriaunė partitūra tapo ta teritorija, kurioje jis pasirodė kaip puikus muzikas, vedantis paskui save orkestrą ir dainininkus. Faktiškai maestro atliko monumentalų simfoninį kūrinį, kuriame (kaip tai įprasta sakyti apie R.Wagnerio operų partitūras) solistų balsai, ansambliai, choras ir orkestras, taip pat įtaigus, neprarandantis savo reikšmės žodis sudarė vieną visumą, nepastebimai ir organiškai persiskirstydami prioritetus, bet likdami viena garsine substancija. Ir scenos veiksmas į šį gyvą organizmą įsiliejo kaip lygiateisis ir būtinas dalyvis.
Laikraščio „Rosijskaja gazeta“ apžvalgininkė Irina Muravjova taip pat apžvelgė R.Tumino režisuotą „Kateriną Izmailovą“.
R.Tuminas pastatė niūrią ir didingą tragediją – istoriją žmonių, gyvenančių kurčioje „tamsos karalystėje“, nelaisvėje, bet kokia kaina trokštančių ko nors kito, to, kas nereglamentuota, laisva, tačiau atsiduriančių beribėje katorgininkų minioje.
Spektaklio arka – pilka, skudurais apsimuturiavusi, ritmingai siūbuojanti masė, judanti niekur, siaučiant ledinei Sibiro pūgai: tokia scena spektaklis prasideda, tokia ir baigiasi. Nelaisvė, užsidarymas nuo aplinkinio pasaulio – motyvas, skambantis ir asketiškoje scenografijoje, artėjančioje prie herojų niūriomis sienomis, iš už kurių kampų kaip vaiduokliai pasirodo Kateriną sekantys jos uošvis Borisas Timofejevičius ir vyras Zinovijus Borisovičius. R.Tuminas pateikia aštrų, kietą piešinį: Andrejaus Goniukovo uošvis – grėsmingas, su bizūnu rankoje, baisiu „tuščiu“ balso tembru, Marato Galio vyras Zinovijus Borisovičius – atbukęs nuo pavydo, pratrūkstantis įnirtingais riksmais, klaikiai uždusintas Katerinos Sergejevnos akivaizdoje.
Meilužius premjeriniame spektaklyje dainavo kviestiniai solistai – vokiečių sopranas Nadja Michael (Katerina) ir britų tenoras Johnas Daszakas (Sergejus). Katerinos akcentas organiškai derėjo prie jos, „svetimos“, ne savos, patekusios į sustingusią „tamsos karalystę“, paveikslo: blondinė, vilkinti stilingą tamsiai mėlyną suknelę, tviskančią šilku, trokštanti stiprių jausmų, skirianti savo veriančius monologus Dievui, apimta siaubo nuo to, kas vyksta aplinkui, beveik išrėkianti savo partiją, prarandanti sąmonę vestuvių scenoje ir jaučianti viską savo siela. Jos finalinis monologas katorgoje „Miške, pačioje tankmėje yra ežeras“ – lėtas, intonacija kyla aukštyn, jos rankos išskėstos į dangų, tylus varpo skambesys, mirtinos pauzės orkestre – daro baisų efektą, kurio atomazga tampa staigus begarsis varžovės Sonetkos nužudymas – kaip atpildas už išniekintą gyvenimą.
R.Tuminas nuvedė Kateriną iki tragedijos aukštumų, meistriškai paskirstydamas įtampą ir sujungdamas tragiškus, žiaurius, aistringus momentus su grotesku (policijos nuovadoje) ir personažų, šokančių „durnių“ šokį, „balaganu“. O Tuganas Sochijevas šią didžiulę įtampą palaikė netikėtai skaidriu orkestro skambesiu, tyliu timpanų dudenimu, nugludintomis instrumentinėmis frazėmis, šaltais šiurpiais arfų išsiliejimais, nenutrūkstamu nerimastingu orkestro pulsu ir tirštais garso tutti, visiškai apsieinančiais be fortissimo ir dėl to dar baisesniais. Paskutiniai tragiškai nuskambėję aforistiniai choro žodžiai „mūsų mintys nelinksmos ir žandarai beširdžiai“ iškėlė į pirmąjį planą tą prasmę, kurios D.Šostakovičius nebūtų sutikęs atsisakyti jokioje savo operos redakcijoje.
Interneto portalo Colta.ru apžvalgininkė Jekaterina Biriukova
Antroji operos „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ redakcija „Katerina Izmailova“ debiutui operos teatre buvo pasiūlyta gerbiamam J.Vachtangovo teatro meno vadovui Rimui Tuminui. Didžiojo teatro atkaklumas eksperimentuoti su dramos režisieriais šį kartą pasiteisino. R.Tumino, choreografės Anželikos Cholinos ir scenografo Adomo Jacovskio spektaklis – ne apie seksą, smurtą ir socialines grimasas, bet vis dėlto labai išraiškingas. Grupinis išprievartavimas, orgazmas, plakimas – visi šie keblūs operos teatre momentai parodyti be jokio natūralizmo, visiškai sąlygiškai.
Vietoje buitinių smulkmenų – protingi stambūs planai, efektingas žmonių judėjimas masinėse scenose, ypač įspūdingas antrajame veiksme. Kaip ryškios absurdo dėmės scenoje pasirodo tai karinis pučiamųjų orkestras, tai nežinia iš kur atklydę į tą tarsi rusišką klaikumą tarsi italų komediantai. Scena inteligentiškai neužgrūsta nereikalingais daiktais – tik gero skonio pakrypęs nubalintas plytų mūras, nerimastingi angų plyšiai, stilingai apgriauti mediniai vartai. Nei pirkliškos lovos su kalnu pagalvių, nei grybukų su žiurknuodžiais. Užtat šioje erdvėje kybo baimė ir egzistencinė tamsuma, kurias subtiliai ir kibiai įgarsina Tugano Sochijevo vadovaujamas orkestras.
Ir, žinoma, siaura šalta šios erdvės šerdis yra pati Katerina. Tiksliau – speciali substancija, vardu Nadja Michael. Didysis teatras žengė nestandartinį žingsnį ir pakvietė atlikti rusų pirklienės vaidmens puikiu dramatiniu talentu garsėjančią vokiečių dainininkę, mielai kuriančią kraujo ištroškusių herojų vaidmenis. Rusiškų žodžių neįmanoma suprasti, balsas galingas, bet šaižus, tačiau gyvatiškas lankstumas, drąsa ir laisvė daro savo. Mums parodyta nauja Katerina, greičiau vokiečių ekspresionizmo herojė, Lulu giminaitė, moteris, sėjanti mirtį, kankinama mirties, visą laiką su mirtimi kalbanti. Jos pagrindinės scenos – ne su meilužiu, o su nunuodyto Boriso Timofejevičiaus šmėkla, su uždusinto Zinovijaus Borisovičiaus lavonu ir pagaliau iš esmės pomirtinė finalinė arija apie tamsų miško ežerą.
Jai į porą atlikti Sergejaus vaidmens pakviestas dar vienas prabangus svetimšalis – britas Johnas Daszakas, buvęs charizmatiškasis Griška Kuterma režisieriaus Dmitrijaus Černiakovo Amsterdame pastatytoje Nikolajaus Rimskio-Korsakovo operoje „Sakmė apie nematomą miestą Kitežą ir mergelę Fevroniją“ ir beveik toks pat persikėlęs į Didžiojo teatro sceną. Kiti spektaklio dalyviai – savi, jie, kaip sakoma, yra geras pagrindinio patiekalo garnyras.
Parengė Milda Augulytė
