– Kas atsitiko, kad jūs – vienas tituluočiausių ir žinomiausių kompozitorių – šitaip kalbate apie muziką?
– Anksčiau muzikos prestižas buvo kur kas didesnis, o dabar visą prestižą „vairuoja“ televizijos, ir dažniausiai taip „nuvairuoja“ žmonių kultūrinį skonį bei poreikius, kad nebe labai galima ką nors ir atitaisyti. O tie „vairuotojai“ neretai pasigiria, kad patys gali nuvažiuoti tikros muzikos, tikro muzikavimo pasiklausyti kad ir į „La Scala“ teatrą. Užsidirba juk, vargšams šiukšlių pribarstę. Bet, manau, tai – laikina. Tik norėtųsi, kad tam tikri nuosmukiai pasibaigtų, ir vėl atsirastų kažkas prasminga, įsimintina, amžina.
– Ne tik apie muziką, bet ir apie kitas meno sritis neretai girdime sakant, jog anksčiau buvo kur kas geriau, profesionaliau, meniškiau. Kodėl? Kas atsitiko, kad dažnai dairomės į praeitį?
– Dabar yra daug laisvės asmeninei saviraiškai, kuri kartais būna visiškai neprofesionali, tačiau dažnas atkerta: „O aš taip galvoju ir galiu pademonstruoti, ką galvoju.“ Ir anksčiau panašiai galvojančių bei kuriančių buvo. Bet anais laikais studentiški bandymai būdavo pusiau etapiniai, o reikalavimai profesionalumui buvo kur kas didesni.
Saviraiška nėra blogai, tačiau tik plika saviraiška, be jokio amato išmanymo, profesijos įvaldymo nieko nereiškia. Kad žmonės yra pasiilgę iškilių ir didžių meno kūrinių, parodė neseniai atidaryta personalinė dailininko Šarūno Saukos paroda. Kaip ji prasidėjo žiūrovų anšlagu, taip ir tebeplaukia į ją minios. Niekam nereikia įrodinėti, jog toje parodoje galima pamatyti ir išgyventi meną iš didžiosios raidės.
– Kaip jums pavyksta tiek daug metų kartu dirbti su mūsų teatro metru Rimu Tuminu? Ar pavyksta išlaikyti kūrybos nervą? Ar nekonfliktuojate?
– Visko būna. Bet tiesiog dirbam ir sulig kiekvienu spektakliu einam į priekį. Kalbant apie konfliktus, jie dažniausiai vyksta tarp režisieriaus ir aktorių.
– Ar pasikeitė jūsų santykiai ir bendradarbiavimas po to, kai R.Tuminas paliko ilgai kurtą Vilniaus mažąjį teatrą ir išvažiavo dirbti į Maskvos J.Vachtangovo teatrą?
– Iš esmės nepasikeitė, bet, nepaisant to, kad šiais laikais galime kasdien bendrauti, naudodamiesi šiuolaikinėmis ryšio priemonėmis, pasiilgstu to bendravimo, koks būdavo anksčiau kiekvieną dieną. Kad ir epizodiškas – susėdus parūkyti kabinete arba praeinant pro šalį šnektelėti ar kavos išgerti. Anksčiau tas betarpiškas bendravimas ar idėjų generavimas bei teatro reikalų aptarinėjimas vykdavo nuolatos, o dabar, jei ką nors ir sugalvoju, tai reikia skambinti. Trūksta man to artimo, intuityvaus bendravimo. Nuvažiavęs į Maskvą, kartais ir nesuspėju apie viską pasikalbėti, visko papasakoti.
– Koks jūsų kūrybinis procesas – ar sunkiai ieškote tinkamiausio motyvo, melodijos, natos?
– Dirbdamas su Rimu arba Eimuntu Nekrošiumi, visada sakau, kad jie ne pjesę stato, o kuria savo meno kūrinį, savo scenos reginį pagal tam tikrą pjesę. Todėl jie, nebijau tų žodžių, savo menu, teatru ir įdomūs pasauliui.
Dirbant su tokiais režisieriais, ir mano, kaip kompozitoriaus, užduotys būna visai kitokios, nei bendradarbiaujant su tais režisieriais, kurie stato spektaklius pagal vieno ar kito autoriaus pjesę.
Jei Rimas su Eimuntu išduoda man paslaptį, ką jie yra sugalvoję, tuomet jau ir mano protas, fantazija ima dirbti, ieškant sprendimų, kaip ir kokiomis priemonėmis ta režisūrinė idėja turėtų suskambėti. Visada stengiuosi būti vienu iš spektaklių dalyvių, kurio darbas taip pat, kaip ir kitų, yra reikalingas.
– O kaip sekasi bendradarbiauti su Rusijos režisieriais? Ar pavyksta su jais rasti bendrą kalbą?
– Su jais kartais net lengviau pavyksta rasti bendrą, nes jie pasidaliję į dvi stovyklas: vieni – „tuministai“, kiti – „nekrošistai“. Aš labai vertinu rusų režisierių pagarbą šiems mūsų metrams. Jauni Rusijos režisieriai nebijo prisipažinti, kad jaučia jiems pagarbą, iš jų mokosi, sykiu bandydami ieškoti savo stiliaus.
– Ar Lietuvoje jaučiate konkurenciją su kitais teatrui rašančiais kompozitoriais? O gal nepavyksta išvengti ir pavydo?
– Į panašius dalykus nekreipiu dėmesio, nes žinau, kas iš kompozitorių Lietuvoje gerai, gražiai dirba teatrui. Mano kartos atstovai – Algirdas Martinaitis, Vidmantas Bartulis, iš jaunesnių – Giedrius Puskunigis. Kiti – kiek sureikšminti netikrų muzikologų, vertinančių šiuolaikinius skambesius. Mano galva, tie skambesiai – nieko verti. Išmetu juos į šiukšlių dėžę, nes tų technologinių skambesių tiek daug, kad nesinori jų net vartoti. Nesinori teatre girdėti tokios muzikos, nes muzika turi turėti prasmę.
Dar kai tik apie kokius 1970 m. pasirodė pirmieji sintezatoriai, E.Nekrošius vengė jų. Aš irgi stengiausi jų nenaudoti.
Neseniai išsitraukiau kažkada iš Indijos parsivežtas dvi fleitutes ir zurną, skirtą gyvačių kerėjimui, kurias gastrolių metu su Vilniaus „Lėlės“ teatru išsikeičiau į cigarečių pakelį. Paimi tokius instrumentus į rankas ir supranti, jog tai – tikra. Paskutiniams savo kūriniams juos ir panaudojau. Grojau pats.
– Ar akordeoną dar išsitraukiate?
– Jau senokai grojau. Anksčiau kokių nors kūrinių įrašuose dažnai pagrodavau. Su Petru Vyšniausku kartu tiek priraitydavom...
– Gal planuojate kada nors surengti bendrą koncertą?
– Kiek yra mūsų bendrų dalykų sukurtų ir dar nė karto niekur neskambėjusių, kad geriau būčiau linkęs galvoti ne apie bendrą koncertą, o kaip tuos kūrinius įrašyti ir išleisti kompaktinėse plokštelėse. Ko gero, niekas net įtaria, kokios muzikos turime aš ir P.Vyšniauskas. Nebijau prisipažinti, kad prieš mus nublanktų įvairūs elektroninės muzikos laureatai.
– Kas vis dėlto lėmė, kad jūs pasirinkote būti teatro kompozitoriumi, o ne koncertinės muzikos kūrėju?
– Man atrodo, kad visą savo koncertinę muziką aš jau sukūriau. Parašiau ją, kaip ir daugelis kitų kūrėjų, iki 35-36 metų. Vėliau dažnas tik tobulina, ką jau yra sukūręs. Nesiskundžiu, mano koncertinė muzika iki šiol skamba. Ir ne tik Lietuvoje.
Teatro muzika man įdomi tuo, kad, kurdamas ją, aš esu nuolatinėje gyvenimo ir kūrybinėje kelionėje: naujos pjesės, repeticijos, nauji aktoriai, ieškojimai.
Be to, gal teatro muzikai reikia ir tokio charakterio, kaip mano. Kiti kompozitoriai gali savo kūrinius tobulinti ar perrašinėti po kelerius metus, o aš savo kūrinius nuo pat studijų metų rašau greitai, kad jie nekabėtų man ant sprando. Taip pat niekada netaisau savo kūrinių. Geriau jau – sukurti naują, o ne perdarinėti tai, kas jau sukurta, mokytis iš savo klaidų ir nekartoti jų naujuose kūriniuose. Vis tobulinti ir tobulinti tą patį Doriano Gray portretą – beprasmiška. Vien dėl to, kad kiekvienas kūrėjas kasdien ir pats kinta.
– O kas nubloškė į tas biurokratines galeras? Atrodytų – nei šis, ne tas: sėdi žinomas kompozitorius vyriausybės biurokratų kabinetuose.
– Tas pats mano dievinamas ir gerbiamas režisierius Vitalijus Mazūras. Kai kažkada dirbau „Lėlės“ teatro muzikinės dalies vedėju, jis man pasiūlė imtis tai vienų, tai kitų vadovo pareigų. Tada atrodė, jog tai – nauji iššūkiai, ambicingi išbandymai. Juk kiekvienas vyras nori išbandyti save valdžia. O po to viskas taip ir nubėgo – tai vadovavimas Nacionaliniam dramos teatrui, tai Mažajam teatrui.
Dėl to, kad tapau dar ir biurokratu, turėčiau taip pat būti dėkingas rašytojui Sauliui Šalteniui, kuris, būdamas kultūros ministru, įkalbėjo mane savo komandoje padirbėti viceministru. Vėliau Kultūros ministerijoje teko ne kartą dar užimti vieną ar kitą postą.
– Ar biurokratija jūsų, kaip kūrėjo, nealina?
– Negali juk smegenys, protas būti užimti tik kokia nors kompozicija. Protas pailsi, kai užsiimi kokiu kitu darbu. Dešinysis galvos pusrutulis kuria, o kairysis – užsiima biurokratiniu darbu.
Šiuo metu man reikia sudėlioti muzikinį tekstą religine tematika. Jis man negula, nors tu ką! Atrodytų, dar surinksiu porą akordų, ir bus gerai. Na, surenku, bet vis tiek – ne tai. O tuo pat metu galvoju, kad iš tikrųjų reikia keisti meno darbuotojų autorinių honorarų sistemą, su kuo apie tai reikėtų kalbėtis.
Matyt, aš vien tik muzikos kurti nebegalėčiau. Kuo nors ir kitu užsiimčiau. Matyt, mes nesame savo gyvenimo ar likimo kalviai. Jei ką nors ir pakeistume, ko gero, gyvenimo aplinkybės vėl sugrąžintų atgal.
