Kiekvienas, kuris ryžtasi papasakoti apie R.Tumino režisuotą naujausią Didžiojo teatro premjerą – D.Šostakovičiaus operą „Katerina Izmailova, neišvengiamai tampa istoriku. Na, todėl, kad operos istorija išties nepaprasta: čia ir dvi redakcijos, ir draudimas, ir straipsnis „Makalynė vietoj muzikos“, ir vėlesnis pasaulinis triumfas.
Daugelis mano kolegų apie tai rašo ir teisingai daro. Tik ši istorija, nors išties stipri, nieko nepaaiškina. Nes man, žiūrovui, ne muzikologui, ko reikia? Muzikinio reginio čia ir dabar. Apie tendencijas, šaknis, įvairias redakcijas aš neišmanau. Mane arba sujaudina, arba ne. O kaip opera? Arba aš negaliu atsitraukti, arba nepajėgiu įsitraukti.
Pasakyčiau, kad R.Tumino D.Šostakovičiaus operos pastatymas – pavyzdinis. T. y. iš šio spektaklio norintieji gali mokytis statyti operą.
Yra daugybė režisierių, kurie rimtai mano, neva klasikinė opera tampa šiuolaikinė, kai jos veiksmas perkeliamas į mūsų dienas. Ir tada garsų dainininką priverčia nusiskusti barzdą, kad jo Borisas Godunovas būtų ne caras, o šiuolaikinis partokratas.
Kur vyksta operos „Karmen“ veiksmas? Operos „Karmen“ veiksmas vyksta pionierių stovykloje! Puiku! Šiuolaikiška! Nauja!
Dėl Dievo. Duok, Dieve, visiems sveikatos!
R.Tumino požiūris kitoks. Specialistai mums papasakos, ką iš muzikos šiame spektaklyje padarė dirigentas statytojas, Didžiojo teatro vyriausiasis dirigentas Tuganas Sochijevas. Aš – žiūrovas, be to, absoliučia klausa nepasižymintis. Man svarbu, kad orkestras, o dar atliekantis tokią muziką, skambėtų kaip vientisas, galingas balsas – pagrindinis operos balsas. Ir jis skamba būtent taip.
D.Šostakovičiaus muzikoje galima rasti visko, ko yra žmogaus gyvenime: atradimų, praradimų, aistros, gimimo, meilės, mirties... Man ši muzika ir yra gyvenimo pavyzdys. Bent jau taip ji skamba, atliekama Didžiojo teatro orkestro.
Dabar teatre, deja, ir muzikiniame, madingi kompleksuoti režisieriai, t. y. tokie žmonės, kurie labai bijo, kad jų niekas nepastebės. Jie ne paprastai stato spektaklį, o tiesiog rėkia: „Žiūrėkite, ką aš sugalvojau! O čia koks sumanymas! O štai dar! O štai!“ Kartais atrodo, kad tokiems žmonėms statant operą ar dramos spektaklį svarbiausias tikslas sušukti: „Žiūrėkite! Aš esu!“
R.Tuminas ne toks. Jis stebukladaris. Jis nekiša savęs į priekį – jis buria.
Kaip parodyti katorgininkus? Na, galima chorą aprengti katorgininkų drabužiais. O kur stebuklas? Ogi tas, kad kartu su nuostabiu scenografu Adomu Jacovskiu režisierius pamažu pakelia virš scenos platformą, ant kurios susibūrę dalis žmonių. Platforma lėtai siūbuoja kairėn dešinėn, ir vaizdas užburia. Kodėl? Nežinia. Paslaptis. Burtai.
Pagrindines partijas operoje atliko liaudies artistas Tarasas Štonda, vokietė Nadja Michael, britas Johnas Daszakas, Didžiojo teatro solistas Maratas Galis... Laimė, menas nežino nei apie geopolitinius interesus, nei apie sankcijas. Menas, kai visi kartu, nepaisydami kalbų, tautybės ir politinių simpatijų, kuria grožį. Kai visi kartu susirenka, kad papasakotų mums apie mus: mūsų skausmą, mūsų aistrą, mūsų meilę.
Kaip ir visuose savo dramos spektakliuose, R.Tuminas operoje taip pat pasakoja įdomių, nevienareikšmių žmonių istoriją. Kiekvienas dainininkas ne tik dainuoja arijas ir duetus, bet įkūnija žmogų. Atrodo, kad šioje operoje nėra nė vieno nepastebimo, nereikšmingo personažo. Ir dainininkų balsai ne tik galingai skamba, bet ir gyvena, kenčia, džiaugiasi. Man tai taip pat buvo neįtikėtinas stebuklas.
Operoje R.Tuminas viską padarė taip, kaip daro dramos spektakliuose. Pirmiausia pagrindiniu herojumi pavertė autorių – didįjį D.Šostakovičių, kaip, tarkime, garsiajame spektaklyje „Eugenijus Oneginas“ J.Vachtangovo teatre – Aleksandrą Puškiną.
Po to pasirinko labai gerus artistus ir pavertė juos savitais, nevienareikšmiais personažais, kuriuos labai įdomu stebėti.
Kartu su savo nuolatiniu bendraautoriu A.Jacovskiu sukūrė pasaulį, visiškai metaforišką ir kartu visiškai suprantamą. Kai sienos pradeda judėti ir, atrodo, tuoj tuoj prislėgs viduje esančius žmones, tai, žinoma, gyvenimo metafora, bet kokia skaidri ir aiški.
Ir pagaliau pasikvietė dar vieną bendraautorę Anželiką Choliną, kad ji sukurtų nepriekaištingą spektaklio plastiką.
Ir turime gyvą, tikrą operos vyksmą, kurį ne tik malonu, bet ir labai įdomu stebėti. Kaip sakoma, talento nepragersi!
Nikolajus Leskovas parašė apybraižą „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ ne tik apie aistrą, bet ir apie nenumaldomą žmogaus laisvės siekį, ir dar apie tai, kaip man atrodo, kad meilė ir yra tokios laisvės apraiška.
Šiandien, mūsų tradiciškai neramiais laikais, R.Tuminas pastatė D.Šostakovičiaus operą būtent apie laisvę ir meilę. Mano požiūriu, pastatė nepriekaištingai.
Ir pati tema, ir „Katerinos Izmailovos“ Didžiajame teatre kokybė leidžia man šį operos spektaklį laikyti visiškai, jei norite, – net pernelyg šiuolaikišku.
Didžiulė padėka kūrėjams.
Parengė Milda Augulytė
