Dar neapsisprendžiama, kokie geriausiai tiktų scenos meistrams. Štai kultūros ministras Š.Birutis įsitikinęs, kad jiems reikėtų parūpinti dviejų rūšių apynasrius – kontaktinius ir nekontaktinius.
Su kontaktiniais, prigludusiais prie veido odos, aktoriai būtų vaidindami scenoje, o nekontaktinius, kiek laisvesnius, užsimautų tuomet, kai ruoštųsi vaidmenims individualiai – bibliotekoje, sporto salėje ar namuose.
Apynasrių byla užvirė, kai Valstybės kontrolė išsiaiškino, kad Nacionalinio dramos teatro aktorių darbo krūvio ir atlyginimo santykis skiriasi. Mat vieni aktoriai teatre sėdi daugiau, kiti mažiau, o jų atlyginimai panašūs.
Teisininkai pasiūlė keisti visų nuolatinėse trupėse dirbančių aktorių ir atlikėjų darbo laiko ir užmokesčio apskaitą – tabeliuose fiksuoti kiekvieną kūrėjo žingsnį ar netgi mintį. Kitaip tariant, užmauti apynasrius, kurie esą išryškins, ar aktorius dirba, ar, po galais, užsiima chaltūra.
Tačiau menininkai tam pasipriešino. Suprantama. Koks laisvas žmogus norėtų tiek darbe, tiek po darbo dėvėti apynasrį?
Juolab kad vienas aktorius Romeo ar Džuljetos tekstą pajėgus išmokti per kelias valandas, o kitam prireikia ir viso mėnesio. Kodėl jie turėtų nešioti vienodus apynasrius, jei talento Dievas atseikėjo nevienodai?
Tačiau gali būti, kad Kultūros ministerija išeitį ras. Sklinda kalbos, kad Japonijoje ruošiamasi užsakyti pagaminti daiktus, kurie būtų panašūs į Pašėlusio Makso antsnukį, filme jam užmaukšlintą asocialių padarų.
Tiesa, tie apynasriai bus išmanūs, su mikroschemomis, kurios fiksuos kiekvieną aktoriaus žingsnį, emociją, mintį ir net pasąmonės judesį. Mėnesio pabaigoje pagal sukauptą informaciją bus apskaičiuota, kiek aktorius skyrė jėgų ir talento vaidmenims, o pagal šiuos skaičiavimus bus išmokama pati teisingiausia alga pasaulyje. Teisingesnė net už kultūros ministro Š.Biručio algą.
