Tebedegė noru vaidinti
Antradienį į Ramygalos gatvėje esančias Kristaus Karaliaus katedros kapines amžino poilsio atgulė Juozo Miltinio dramos teatro aktorius 79 metų Romualdas Urvinis.
Atsisveikinti su velioniu, pašarvotu teatro didžiojoje salėje, dvi dienas plūdo minios aktoriaus talento gerbėjų.
Porą savaičių iki mirties R.Urvinis dar intensyviai repetavo, vasario gale turėjo pasirodyti spektaklyje „Rotšildo smuikas“. Nors buvo garbaus amžiaus, jis tryško kūrybine energija, turėjo užsidegimo ir noro dar lipti ir lipti į sceną. Tą kartą į sceną jis nebeužlipo, dėl ūmaus kvėpavimo organų funkcijos sutrikimo buvo paguldytas į infekcinę ligoninę. Sveikatai pagerėjus po savaitės išleistas namo.
Kai užklupo mirtis, aktorius savo bute buvo vienas. Žmona Angelė tuo metu gulėjo slaugos ligoninėje. Iš patalo nebepakylančią sutuoktinę R.Urvinis kelerius metus pasiaukojamai slaugė.
Mirusiojo kūną vėlų trečiadienio vakarą rado sūnus Haris. Kaune gyvenantis vyras niekaip negalėjo prisiskambinti tėvui, tad, įtardamas kažką negero, atskubėjo į Panevėžį.
Sceną paliko apkaišytas baltomis gėlėmis
R.Urvinis teatrui atidavė beveik 64 savo gyvenimo metus, scenoje ir kine sukūrė per pusantro šimto vaidmenų. Ragavo visko: šlovės ir pažeminimų, bet nė karto gyvenime nesigailėjo, kad tarnavo dramos ir komedijos mūzoms.
Teatro slenkstį R.Urvinis peržengė būdamas penkiolikos. Iki tol svajose aktorystės nebuvo, bet kartą atsidūręs rampų šviesoje kitokio gyvenimo jau nebeįsivaizdavo.
Tiesa, kelionė į aktorystę prasidėjo nuo mažiausio teatro sraigtelio – bilietų kontrolieriaus pareigų. Kitas laiptelis – režisieriaus asistentas, o jau tada J.Miltinio dramos studija ir tikroji scena.
Prieš metus dalydamasis kūrybinio gyvenimo prisiminimais R.Urvinis pasakojo, kad teatras nebuvo šiltnamis, glemžėsi asmeninį gyvenimą ir laužė likimus, ne vienas aktorius neatlaikė sunkaus ir dvilypio J.Miltinio būdo.
Ne kartą ir jam tekę patirti J.Miltinio pylos, nepelnytų priekaištų. Skaudūs žodžiai žeidę, tačiau meilė scenai buvusi stipresnė. Aktorius pasakojo, kad nė karto, nė vieną akimirką nebuvo pagalvojęs iš teatro pasitraukti.
Menų šventovę R.Urvinis paliko tik dabar, išleidęs paskutinį kvapą, apkaišytas baltomis gėlėmis.
Paskutiniu spektakliu perkratė gyvenimą
Paskutinį R.Urvinio vaidmenį A.Čechovo pjesėje „Rotšildo smuikas“ kolegos teatralai įvardijo kaip scenos veterano gulbės giesmę.
Prieš metus „Panevėžio krašto“ kalbintas aktorius dėl tokio palyginimo paslaptingai šypsojosi: kas čia žino, giesmė tai ar ne?
Juk dar nėra pasakęs, kad eina poilsio. Scenos mohikaną rampų šviesos tebeviliojo, sakė vaidinsiąs tol, kol sveikata leis.
Anuomet ištarti žodžiai buvę pranašiški, aktorius su scena neatsisveikino iki gyvenimo pabaigos.
R.Urvinis visą gyvenimą laikėsi nuostatos, kad nieko šventesnio už teatrą nėra, kad scenoje aktorius privalo tapti neatpažįstamas, turi gyventi, o ne vaidinti personažo gyvenimą.
Pernykščiame pokalbyje aktorius ilgėjosi senojo, stipriojo, miltiniškojo teatro.
Paskutinis jo kurtas Jakovo vaidmuo „Rotšildo smuike“ buvęs toks kūrinys, kuris veteranui priminė miltiniškojo teatro pastatymus. Scenarijų pagal A.Čechovo novelę buvo parašęs pats R.Urvinis.
Tą kartą jis aiškino, kad tai jautrus, gilus ir dvasingas spektaklis, žmogaus išpažintis pačiam sau apie gyvenimą, mirtį, likimą, primirštus ir nepastebėtus dalykus, apie klaidas ir ne ten nusukusius kelius.
„Novelė lyg man parašyta. Į inscenizaciją sudėjau savo klaidas. Tai labai susišaukia su mano gyvenimu, net su šeimine padėtimi.
Gal gyvenimo kely kai ką galėjau daryti kitaip, girdėti, matyti, suprasti... Spektaklis ir apie tai, kad daugelį dalykų suprantame per vėlai. Man tai buvo labai brangu, norėčiau, kad būtų brangu ir žiūrovui“, – mintimis apie pastatymą anuomet dalijosi R.Urvinis.
Per gyvenimą lydėjo kelios mūzos
R.Urvinis vienodai rimtai žiūrėjo į didelius ir mažus vaidmenis, net epizode sugebėdavo taip pasirodyti, kad žiūrovai įsimindavo kiekvieną gestą ar mimiką. Visi jo kurti personažai buvo impulsyvūs, išraiškingi, emocingi. R.Urvinis atsiskleidė ir kaip komiškų vaidmenų meistras.
Apie R.Urvinio aktorinius gebėjimus J.Miltinis yra sakęs: „Ruošdamas vaidmenis pagauna esmingiausius tiek vidinius, tiek išorinius charakterio bruožus, juos perteikia savitai, individualiai.“
R.Urvinis ragavo ir kino aktoriaus duonos, filmavosi lietuviškose juostose „Birželis – vasaros pradžia“, „Akmuo ant akmens“, „Vyrų vasara“. Ta duona nelabai patikusi, bet neseniai ir vėl buvo pasidavęs kino traukai, lietuviškoje juostoje „Ekskursantė“ suvaidino zakristijoną ir įgarsino kelis personažus.
Be vaidybinio talento, R.Urvinis turėjo ir kitų meninių gebėjimų: piešė, drožė, rišo, kalė. Kaldinto metalo paveikslai puošia ne vieno panevėžiečio būstą, nes jų, originalių ir išraiškingų, aktorius sukūrė ne vieną dešimtį.
Aktorius turėjo ir puikų humoro jausmą, pasišaipydavo iš savo rūstokos išvaizdos. Kolegos žinojo, kad už surauktų antakių ir rūpesčių raukšlių slepiasi taktiškas, jautrus, romantiškas, lyriškas ir meniškas žmogus.
Bendradarbiai prisiminė ir dar vieną R.Urvinio talentą: jis buvo nepakartojamas grimuotojas. Prieš spektaklius grimuodavosi pats, su kiekvienu potėpiu mainydavosi akyse, įeidavo į būsimą vaidmenį.
„Jis pats buvo labai darbštus ir gerbė kitų darbą“, – sakė teatralai.
