Balandžio 6 d. žiūrovų lauks čekų dramaturgo P.Zelenkos „Paprastos beprotybės istorijos“ (rež. Darius Rabašauskas) – išskirtinio žanro spektaklis. Tai tarsi juodoji komedija, kurioje nerasite absoliučiai nieko juodo – vien geraširdišką, su niekuo pasaulyje nesupainiojamą čekišką humorą, atveriantį kasdienybės siurrealizmą.
Balandžio 7 d. klaipėdiečiai rodys tituluočiausią savo spektaklį „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ (rež. Jonas Vaitkus). Spektaklis Lietuvoje pelnė 16 prizų – tarp jų ir tris garbingiausius Lietuvos teatro apdovanojimus – Auksinius scenos kryžius.
Vienatvė varo iš proto
Spektaklio „Paprastos beprotybės istorijos“ herojai tokie vieniši, taip išsiilgę artumo ir meilės, kad nuo savo vienatvės tiesiog kraustosi iš proto. Kraustosi tyliuoju būdu – be teatrališkų aistrų, paprastai ir buitiškai. Ir, kaip tautos išmintis byloja, – kiekvienas savaip.
P.Zelenka sugeba šią tylios beprotybės kroniką paversti švelnia poezija, bylojančia apie žmogiškąją egzistenciją, vienatvę ir begalinį meilės ilgesį.
Tai atvira ir geraširdiška istorija, kurioje juokingi herojai gyvena savo liūdną gyvenimą. Taip, jie šiek tiek bepročiai, tačiau ne romantizuoti pamišėliai, draskomi didingų aistrų, ne asmenybės skilimo kankinami šizofrenikai arba šalti moderniųjų laikų maniakai.
Jie – eiliniai miestelėnai. Kasdieninis jų palydovas – viską persmelkiantis troškimas ką nors mylėti ir būti mylimam.
Herojai elgiasi beprotiškai, desperatiškai bandydami išsiveržti iš savosios vienatvės, krečia neįtikėtinas kvailystes – kad ir ką jie darytų, viskas tik blogyn. Mat bepročiai, ko gero, visai ne jie – beprotiška pati kasdienybė, pats gyvenimas.
Įvertintas tarptautiniu mastu
P.Zelenka (g. 1967 m.) – garsus čekų dramaturgas, teatro ir kino režisierius. Savo tėvynėje jis labiausiai žinomas kaip kino režisierius, jo filmai neretai gretinami su kultinio amerikiečių režisieriaus Jimo Jarmuscho kūryba.
P.Zelenkos filmai buvo įvertinti tarptautiniuose Roterdamo ir Maskvos kino festivaliuose, o filmas „Karamazovai“ 2008 m. buvo nominuotas „Oskaro“ apdovanojimui geriausių užsienio filmų kategorijoje.
„Paprastos beprotybės istorijos“ (iš čekų k. vertė Almis Grybauskas) – pirmasis P.Zelenkos kūrinys, sulaukęs įvertinimo.
Pjesę autorius dedikavo amerikiečių rašytojui, literatūros chuliganui Charlesui Bukowski, kurio knyga tuo pačiu pavadinimu išleista ir Lietuvoje.
Be teatro ir kino, P.Zelenka žinomas ir kaip muzikantas – groja gitara ir dainuoja mįslingoje pankroko grupėje „Zbytky charismatu“ („Charizmos likučiai“), kurioje kartu su juo muzikuoja aktorius, publicistas, išradėjas, dramaturgas ir privatus seklys. Grupė išleido vienintelį albumą „Nad svž možnosti“ („Virš savo galimybių“).
Tarp tikrovės ir sapno
Pagrindinė pjesės „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ herojė – Marija, pasakojanti apie savo nuotykingą ir nuotaikingą gyvenimą.
Prisiminimų kaleidoskope keičiasi personažų galerija, pamažu įtraukdama žiūrovus į fantasmagorišką „tarsi-realybės“ atmosferą.
Viskas lyg ir labai tikra bei atpažįstama – tiek sovietmečio vaikystės istorijos, kuriose pirmąkart iškyla Marijos dievinamo lėktuvų konstruktoriaus Antano Gustaičio figūra, tiek šaržuota naujųjų lietuvių buitis.
Tačiau ši atpažįstama tikrovė – kiek pasislinkusi, prisodrinta detalių, verčiančių suklusti, išplaunančių ribas tarp tikrovės ir sapno poetikos, tarp vizijų ir aktualijų.
Kas iš tiesų vyksta? Marija – auka ar žudikė?
Ką regime scenoje – vieno pamišimo istoriją, vartotojiškos visuomenės kritiką, trumpą Lietuvos – postsovietinės valstybės – istorijos kursą? Ko gero, visa tai kartu ir šį tą daugiau.
Epizodiškai pasirodantis, tačiau raktinis pjesės „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ personažas – garsiųjų lietuviškų lėktuvų ANBO (akronimas – Antanas nori būti ore) kūrėjas A.Gustaitis (1898–1941).
Jis tarsi lakmuso popierėlis, leidžiantis gyviesiems pasitikrinti tebelikusias savo gyvybės ir tikrumo promiles, vaizduotės ir kūrybos galias.
Spektaklis „Paprastos beprotybės istorijos“. Balandžio 6 d. 18 val. 30 min.
Spektaklis „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“. Balandžio 7 d. 18 val. 30 min. Lietuvos nacionalinis dramos teatras.
