„Ar šis festivalis visada tokio aukšto lygio, ar tiktai šiemet?“ – Birštone domėjosi džiazo profesionalai iš Vokietijos. Visą jų delegaciją į tradicinę, jau 19-ą kartą surengtą džiazo šventę kurorte atlydėjo Lietuvos kultūros atašė Vokietijoje Gabrielė Žaidytė.
Svečiai liko patenkinti – beveik visi festivalio projektai buvo verti bet kurios tarptautinės džiazo scenos. Tačiau ypač ryškiai praėjusį savaitgalį Birštone sušvito 26 metų trombonininko, kompozitoriaus ir aranžuotojo J.Jasinskio žvaigždė.
Muzikantas pristatė efektingą autorinę programą su džiazo grupe „Reinless“ bei Liutauro Janušaičio diriguojamu Kauno bigbendu ir soliste Simona Jakubėnaite.
Festivalio puošmena taip pat tapo Jievaro solistei Girmantei Vaitkutei bei trombonų kvintetui aranžuotos lietuvių liaudies dainos – tokio neįprasto ansamblio Lietuvoje dar nebuvome girdėję.
Bet svarbiausia – J.Jasinskio projektuose muzika liete liejasi, jo partneriai scenoje ne sunkiai dirba („Reinless“ muzika – dinamiškas fanko, soulo, roko lydinys su gausiomis improvizacijomis – yra sudėtinga atlikti), o aistringai kuria drauge.
Neatsitiktinai „Reinless“ ir Kauno bigbendas buvo vieninteliai, kuriems į Birštoną susirinkusi publika plojo stovėdama.
– Kada jumyse prabudo aranžuotojas ir kompozitorius? – paklausiau trombono specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigusio J.Jasinskio.
– Nuo trylikos metų kūriau muziką savo draugų grupei „Bekešo vilkai“. Aišku, tai buvo gerokai paprasčiau, negu rašyti „Reinless“, – kurdavome su draugais kolektyviai. Tačiau grupėje buvo trys pučiamieji, tad reikėdavo užrašyti jiems natas. Toks buvo mano pirmasis prisilietimas prie aranžuočių.
O profesionaliai aranžuoti muziką pradėjau 2012-aisiais, jau grodamas Kauno bigbende.
Patikėjau, kad aš tai sugebu, ir pasišoviau gelbėti degantį bigbendo projektą su suomių trimitininku Jorma Kalevi Louhivuori – ėmiausi aranžuoti jo kompozicijas bigbendui.
Buvau jaunas ir naivus, tik metus pasimokęs akademijoje klasikinės orkestruotės. Bet laisvai suomio muzikai reikėjo visiškai kitko.
Kita vertus, ta laisvė atrišo man rankas – galėjau eksperimentuoti, rašyti, kaip įsivaizduoju. Niekas nebaudė ir netaisė klaidų. Ir kažkaip išplaukiau.
Nuo tada aranžuoju muziką tiesiog kasdien.
Vien mano aranžuotų dainų susidarytų per tūkstantį.
– Taigi esate produktyvus savamokslis?
– Gera mokykla man buvo darbas LRT projektuose – jau ketvirtus metus aranžuoju jiems muziką. Čia suktis reikia labai greitai – repeticijų dieną jau įrašinėjame kūrinius.
Kai pats dar groji ir orkestre, gali čia pat išgirsti, kas ne taip, nors jau negali ištaisyti.
Be to, kartais kūrinius tenka užrašinėti pagal muzikos įrašus – tai taip pat gera mokykla.
– Kokia kūryba jums maloniausia?
– Smagiausia buvo dirbti prie „Reinless“ ir Kauno bigbendo projekto, kuris skambėjo Birštone. Tai – vien tik mano kūryba. Balandžio 30-ąją, Džiazo dieną, ją galės išgirsti ir vilniečiai klube „Tamsta“.
Įsikinkius į komercinius projektus, laisvalaikiu norisi išsilieti. Televizijos projektuose aš rašau, kaip nori užsakovai.
Užtat kurdamas „Reinless“ galiu atleisti vadeles – į nieką nesidairau ir nesuku galvos, kaip įvardyti savo muziką. Leidžiu jai lietis laisvai.
Dėl to toks ir grupės pavadinimas – išverstas į lietuvių kalbą, jis reiškia „Nepažaboti“.
– Jūs pats subūrėte „Reinless“?
– Jos krikštatėvis yra mano draugas iš Kauno bigbendo Vitalijus Vidikas. Jam pasakodavau apie savo darbus, kad kartais aranžuoju iki 4 val. ryto, o 10 val. jau visu tempu repetuojame. Vitalijus ėmė mane įtikinėti, kad jau laikas sukurti savo kolektyvą.
Kai jis sumanė rengti Kėdainiuose „Broma Jazz“ festivalį, nurodė man datą, kada turiu pristatyti savo projektą.
Taip 2014-aisiais Kėdainiuose ir debiutavo grupė „Reinless“.
Nesitikėjau, kad pavyks suburti į ją tokius stiprius muzikantus.
Todėl aš stengiuosi kurti taip, kad jie galėtų pasireikšti, daug improvizuotų.
– Iš jūsų aranžuotų lietuvių liaudies dainų atrodo, kad labai mėgstate folklorą.
– Abu mano tėvai yra folkloro fanatikai – visą gyvenimą dainavo, šoko ir grojo folkloro ansamblyje „Jievaras“. Dėl to man davė tokį vardą (Jievaras lietuvių mitologijoje – gyvybės medis. – Red.). Nuo vaikystės maliausi tarp ansambliečių, taigi išėjau ir gerą folkloro mokyklą.
Bet didelis folkloro aistruolis aš niekada nebuvau – tik mėgstu lietuvių liaudies dainas, ypač sutartines. Buvo smagu prie jų prisiliesti.
Norėjau tai daryti savaip, todėl daug nesigilinau į Girmantės pasiūlytas dainas – tik peržiūrėjau jų tekstus, nevaržiau savo vaizduotės.
Mes, visi penki trombonininkai, esame laimingi, kad galėjome pagroti tokios įdomios sudėties. Trombonų ansamblio Lietuvos džiaze dar nėra buvę. Festivalis nepabūgo eksperimento.
-Ar kūryba nenustums trombono į šešėlį?
-Mano širdis visada links į kūrybą. Tikiuosi, ateityje jos dar daugės. Bet groti man taip pat patinka – manau, darysiu tai visada. Be to, groti savo paties kūrinius, girdėti juos repeticijose naudinga.
