- Buvote jaunas teisininkas, ir staiga – filmavimo aikštelė, teatro scena... Niekada nesigailėjote šio kiek altruistiško žingsnio į kiek mažiau saugią zoną?
– Žmogus visada abejoja ir grįžta prie kadaise kilusių pamąstymų. Kartais gailisi tam tikrų dalykų. Įsitikinau, jog nėra prasmės aiškintis praeities, nusivylimų.
Reikia atrasti pasitenkinimą tuo, ką turi. Dabar jau nebegalvoju, kad galėjau turėti stabilesnį gyvenimą, mažiau lakstymų ir draskymosi. Yra kaip yra. Ir tikrai negaliu sakyti, jog esu nusiminęs. Man atrodo, jog taip turėjo būti.
Žinoma, žmogus niekada abejingai nepasiduoda tai tėkmei. Jis vis bando ką nors koreguoti, ką nors pagerinti, ieško būdų, kaip nuveikti dar ką nors, nes kiekvienas veiksmas sukelia naują fantaziją. Vis mėginu iš tos fantazijos ištraukti ką nors įdomaus ir naudingo, kitaip sakant, – teigiamai erzinamo. Taip ir gyvenu.
- Jūsų gyvenime – ir kinas, ir teatras...
– Kine – paprasčiau. Jis nereikalauja pasiruošimo sistemos, aktorinės mokyklos. Man kinas visą laiką atrodė kaip gyvenimo dalis. Tai mano kasdienybė, tik pritraukta prie tam tikro laiko bei siužeto. Kuo turtingiau gyveni, tuo daugiau gali pasakyti – išraiška, intonacija, žvilgsniu.
Teatre turi išeiti tam tikrą mokyklą, suteikiančią aktoriams teisę vadintis aktoriais. Beje, aš tokios teisės neturiu. Aktoriai išmoksta atsipalaiduoti, todėl jiems paprasčiau. Man iki šiol repeticijų procesas asocijuojasi su nejaukumu, kartais tampančiu tikra kančia. Niekaip negalėdavau atsipalaiduoti, tiek repetuodamas su Jonu Vaitkumi, tiek su Eimuntu Nekrošiumi, tiek su Oskaru Koršunovu.
- O filmavimo aikštelėje?
– Filmavimo aikštelėje to nebuvo. Čia tekdavo aiškintis, kas per žmogus, užrašytas popieriaus lape esančiame scenarijuje. Ieškodavau asmeninio sąlyčio su vaidmeniu. Kine būtų kvaila ką nors vaidinti, juolab kai nemoki to daryti. Kamera viską tiesiog fiksuoja. Jeigu žmogus gilinasi į save, gyvena turtingą dvasinį gyvenimą, tai atsispindi ir jo veide.
- Tiek metų filmavimų, spektaklių... Ar šiandien stovėdamas prieš kameras ar lipdamas į sceną dar jaučiate tą malonų jaudulį?
– Niekada nepavyksta atsipalaiduoti nuo įtampos. Net jeigu vaidinu nedidelį vaidmenį, savaitę prieš tai gyvenu itin neramiai. Negaliu imtis jokios veiklos, vis sakau sau: „Vėliau, kai suvaidinsiu spektaklį.“
„Paskutinė Krepo juosta“ reikalauja ypač daug susikaupimo. Ima nerimas. Nemanau, jog tikri teatro aktoriai į tai žvelgia šaltai – jie turbūt taip pat nervinasi. Vargu ar galima prie to priprasti.
Filmuojantis taip pat tenka patirti įtampą, kadangi norisi nupiešti dabartinio savo gyvenimo kreivę, išlaikyti tam tikrus niuansus. Žinoma, ne visada pavyksta. Filmavimo aikštelėje susikaupimas milžiniškas, tačiau tik trumpą laiką. Tenka maksimaliai susikoncentruoti, staigiai įšokti į tai ir išreikšti, ką esi sumanęs. Įtampa be galo didelė, ypač jeigu sceną lydi sunkus fizinis veiksmas ar nepalankios sąlygos.
Kaip tik dabar artėja filmavimas Ukrainoje, todėl man jau darosi neramu.
- Bet turbūt toks jaudulys taip pat turi tam tikro žavesio, be kurio būtų neįdomu?
– Būtent tai ir traukia.
- Kas jus šiandien gyvenime varo pirmyn?
– Jau nesistengiu žengti pirmyn – tiesiog pasiduodu dienos eigai, pasitelkdamas savo fantazijas. Jos dažniausiai kyla naktį. Prabundu ir, nebegalėdamas užmigti, pradedu fantazuoti. Ar tai veda pirmyn? Nežinau. Man atrodo, kad dabar tiesiog trypčioju vietoje. Tų vaikymųsi vis mažėja. Menksta ir norai. Aišku, galva daug ko nori, tačiau ji turi vieną priešą – kūną. Tenka su juo derinti visus norus ir fantazijas.
- Ko šiandien jūsų gyvenime daugiausia – kino, teatro ar fotografijos?
– Turbūt fotografijos. Ji persekiojo mane visą gyvenimą, tačiau niekada ja neužsiėmiau taip aktyviai, kaip dabar. Anksčiau labiau rūpėjo kiti dalykai. Fotografija atrodė kaip prasimanymas, kartkartėmis atimantis šiek tiek laiko. Dažniausiai tai būdavo darbo kine proceso dalis – filmavimo aikštelėje fotografuodavau kolegas. Dabar, kai turiu daugiau laisvo laiko, gyvenu sėslesnį gyvenimą, atrandu vis daugiau laiko pačiupinėti fotoaparatus.
Man patinka mechanika. Tiesiog džiaugiuosi rankose turėdamas geležies gabalą, kurį galiu knibinėti. Nuo pat jaunystės mane traukė prie įvairių mechanizmų. Juk turbūt visi esame vaikystėje išardę laikrodį. Aišku, ne visiems pavykdavo jį surinkti – kartais likdavo detalių. Galiu pasigirti, jog gyvenime esu išardęs nemažai mechanizmų. Žinoma, ne visus pavykdavo surinkti, tačiau pamenu nemažai sėkmingų atvejų, kai pavykdavo šį tą sukonstruoti.
Dabar fotoaparatai tapo turbūt didžiausiu mano malonumu. Tie mėginimai išspausti iš jų viską, ką tik įmanoma ir kuo geriau, kuo įdomiau. Visų pirma tai įdomu man pačiam, tačiau kartais vieną kitą nuotrauką kam nors parodau, kas nors susidomi, gerai atsiliepia apie jas. Tai šiek tiek paskatina.
Mėgstu fotografuoti žmones, tačiau nedrįstu lįsti arti jų. Fotografuojant filmavimo aikštelėje būdavo paprasčiau – tiesiog eini pro šalį ir fiksuoji. Gatvėje reikia kažkaip prieiti prie žmogaus – už nukreiptą objektyvą gali ir į nosį gauti. Būna, pamatai įdomų siužetą, norisi nufotografuoti, bet...
- Kaip jaučiatės vaidindamas „Paskutinę Krepo juostą“ tokiose šalyse kaip Kroatija, Gruzija, Ukraina, Ispanija? Gastrolėse tenka pasitelkti spektaklio tekstą verči ančius titrus. Ar tai nesukuria papildomos sienos tarp jūsų ir publikos?
– Nemanau, jog tai problema. Tai yra mano paties, kaip žmogaus, egzistencija, tik kiek pridengta Krepo paveikslu, ir man visiškai nesvarbu, kur aš tai darau – prie Žemaitės paminklo ar Kroatijoje. Tik mane nustebino audringa publikos reakcija tiek Rijekoje, tiek Tbilisyje, tiek Žironoje. Įdomu, kaip publika reaguos Italijoje.
- „Paskutinėje Krepo juostoje“ – tik aktorius ir žiūrovai. Nėra nei įspūdingų dekoracijų, nei užgožiančios muzikos, galiausiai – kulisų, už kurių galima pasislėpti. Tad kas čia taip traukia žiūrovus?
– Tikrai nežinau. Kartais netgi stebiuosi tuo. Matyt, publika žino, kur eina, ir nesitiki patekti į pramogą. Kartais norisi, kad žiūrovai įsitrauktų vieni kitiems sakydami: „Gerai, dabar tavo eilė atsukti savo praeitį kaip tą juostą.“
Man pačiam kūrybinis laikotarpis buvo ypač svarbus. Jo metu tarsi atlikau išpažintį, išspjaudamas iš savęs visas bjaurastis. Nesinori, kad spektaklis taptų nuobodus, kaip kasdienis ėjimas į vis tą pačią parduotuvę, kurioje pirksi tą pačią duoną ir tą patį kefyrą. Todėl negalima „Paskutinės Krepo juostos“ vaidinti dažnai.
Būna įdomu vaidinti, kai nežinau, kas tą vakarą man nutiks. Pamenu, kartą man nukritus nuo kėdės Oskaras, pamanęs, kad rimtai susižeidžiau, jau norėjo stabdyti spektaklį. Pajutęs, kad kėdė svyra, pats sau pasakiau: „Griūk“. Tai buvo įdomu tik iki tol, kol pradėjau galvoti, kad per spektaklį turiu nugriūti nuo kėdės. Dingus netikėtumui atsiranda mechanika, todėl tenka išdrįsti kartkartėmis suardyti tą nusistovėjusią schemą. Nesinori, kad vienintelis netikėtumas liktų klausimas – šiandien magnetofono juosta suksis ar nesisuks?
- Kaip atrasti tokį netikėtumą?
– Nežinau. Tik žinau, kad gegužės 4 d. žygiuosiu J.Basanavičiaus gatve žemyn, tada – Trakų gatve, pasuksiu į dešinę ir tada eisiu iki Ašmenos gatvės 8-ojo. O kaip bus toliau – nežinau. Aišku, atėjęs prisiminsiu visą spektaklio eigą, kad ko nors neužmirščiau. Nors būtų geriau, jeigu ką nors užmirščiau – tada tektų netikėtai iš to kapstytis.
S.Becketto „Paskutinė Krepo juosta“ (režisierius O.Koršunovas, vaidina J.Budraitis). Ggegužės 4 d. 19 val. OKT studija (Ašmenos g. 8, Vilnius).
