„Maištas“ – spalvotosios revoliucijos instruktažas
Netradicinio vienos dalies pasirodymo „Maištas“ idėją Agniui Jankevičiui padiktavo spalvotųjų revoliucijų fenomenas. Be abejo, dauguma girdėjo apie Buldozerių revoliuciją (Jugoslavija, 2000 m.), Rožių revoliuciją (Gruzija, 2003), Oranžinę revoliuciją (Kijevas, 2004), Tulpių revoliuciją ( Kirgizija, 2005), Arabų pavasarį (Tunisas, Egiptas 2010/2011), Euromaidaną (Ukraina, 2014) ir kitas.
„Mes gyvename iliuzijų pasaulyje, manydami, kad šios revoliucijos kilo iš bendrystės, masinio protesto. Deja, čia labai daug režisūros. Spalvotoji revoliucija – komercinis reikalas, rašomas jos scenarijus, ją netgi galima užsakyti už pinigus – tereikia užsukti į belgradiečių eksrevoliucionierių „Otpor“ judėjimo internetinį puslapį“, – sakė idėjos autorius.
Menininką įkvėpė amerikiečio pilietinio pasipriešinimo teoretiko Gene‘o Sharpo veikalas „198 taikaus pasipriešinimo būdai“.
„Mūsų kūrinys – spalvotosios revoliucijos simuliacija, mechanizmo pristatymas. Užtenka išmanyti bent penkis žingsnius ir jau galima užkurti tikrą jovalą nusistovėjusioje masių kasdienybėje. Nereikia pamiršti, kad revoliucijų finalas skirtingas – neramumai gali peraugti į pilietinį karą. Noriu, kad žiūrovai pamatytų, prisiliestų prie tos patologijos. Juk kuo mažiau žinai, tuo lengviau manipuliuoti. Man pačiam gėda už savo tamsybę, dėl to, kas su mumis daroma“, – sako nepatogias sociokultūrines temas keliantis ir pastaruoju metu vis dažniau į interaktyvius eksperimentus su publika neriantis A.Jankevičius.
Paklaustas, ką mano apie vadinamąją Kalafiorų revoliuciją, menininkas neslėpė: „Tai – savaitės įvykis. Jei kas nors, pasikabinęs ant kaklo kalafiorą nesusidegins prie „Akropolio“, tai ir liks savaitės įvykiu. Žmonėms darosi nuobodu gyventi, todėl reikia kurti įvykius, kad atrodytų, jog kas nors vyksta, ir vyksta – itin svarbūs dalykai.“
Spektaklis-instruktažas Didžiosios scenos vaidybinėje aikštelėje – gegužės 25, 26 ir birželio 18 dienomis. Scenografiją kuria nuolatos su A.Jankevičiumi bendradarbiaujanti dailininkė Laura Luišaitytė. Dalyvauja aktoriai Gabrielė Aničaitė, Aleksandras Kleinas, Martyna Gedvilaitė, Eglė Grigaliūnaitė, Vaidas Maršalka, Inga Mikutavičiutė, Gabrielius Zapalskis, Edgaras Žemaitis.
Nuojauta, kad esi ne vienas toks
Iš karto po „Maišto“ – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolvento Žilvino Vingelio, pasirinkusio britų dramaturgės C.Churchill pjesę „Skaičius“, debiutas (kurso vadovas – Gintaras Varnas). Pjesė parašyta 2002 m., kai, pavykus klonuoti avį Doli, JAV mokslininkai paviešino antrąjį sėkmingą katytės Kopijos klonavimo atvejį bei pranešė galintys dirbtiniu būdu sukurti žmogaus embrioną. Be abejo, ši žinia sukėlė sumaištį žmonių sąmonėje ir išprovokavo diskusijas apie tokių eksperimentų padarinius žmonijai.
Kas tai: kelias į tobulybę ar pražūtį? Į komplikuotą klausimą atsakė ir britų dramaturgė C.Churchill, pateikdama klonavimo eksperimentų pranašystę – pjesę „Skaičius“, kurioje veikia tėvas ir jo sūnaus kopijos/klonai. Pjesės siužetas apgaulingai paprastas: Salteris (tėvas) susiduria su trimis savo „sūnumis“ Bernardais ( B1 ir B2 ) bei Maiklu Bleku. Tik vienas – tikras, kiti – kopijos, skaičiai... Iš viso jų galėtų būti netgi 20. Kodėl Salteris ryžosi leisti klonuoti sūnų, ką slepia jo melas ir, kodėl jis gyvena saviapgaule?
Drama „Skaičius“ iš pradžių buvo kuriama kaip televizinis spektaklis ir parodyta BBC kanalu. Dar tais pačiais metais įvyko pirmoji premjera Londono karališkajame teatre. Tėvo vaidmenį atliko Michaelis Gambonas (žinomas iš filmų apie Harį Poterį), sūnus vaidino Danielis Craigas ( išgarsėjęs filmuose apie agentą Džeimsą Bondą). Kritikai kūrinį pavadino pirmąja XXI a. pjese, nes joje keliami klausimai ( bet nepateikiami atsakymai), ko toks eksperimentas gali pareikalauti iš mūsų širdžių ir protų.
„Šis spektaklis – tai mokslinis laboratorinis vienos žmogaus ląstelės tyrimas. To 1 proc., esančio žmogaus genuose, kuris jį ir padaro asmenybe, nes 99 proc. genų dalijamės su likusia žmonija. Šią pjesę pavadinčiau mistine psichologine. Mane patraukė jos stilius – staigūs pokalbio nutrūkimai, personažų intravertiškumas, baimės, froidiškos „tėvažudystės idėja“, Fiodoro Dostojevskio kūrybą primenantis ambivalentiškas santykis su genetiniu tėvu. Tai šią dramą išskiria kone iš visos kitos šiuolaikinės dramaturgijos. Pjesės nedramatiškumas ir antisituacijos kuria tikrąją atmosferinę dialoginę tragediją, kuria aš galiu tikėti labiau nei bet kokiu linijinio pasakojimo sustiprintu ir prisitaikymų pilnu aktorių ansambliu“, – sakė jaunasis menininkas.
Būsimoje premjeroje sūnų vaidmenis kuria aktorius Saulius Čiučelis, tėvo – Liubomiras Laucevičius. Aktorius S.Čiučelis pripažino: „Mokslinė klonavimo tema liko antrame plane. Mes kalbame apie asmenybę, jos paieškas. Daug lengviau perprasti šią pjesę, kai galvoji apie žmogų, o ne mokslinius eksperimentus.“
Epizoduose pasirodys VDU vaidybos programos studentai Valerijus Kazlauskas, Edgaras Miliauskas, Aistis Landsbergas, Mantas Tarasevičius. Scenografiją šiam spektakliui kuria Vėjas Aliukas, vaizdo projekcijas – Kornelijus Jaroševičius, kostiumus modeliuoja Ilona Dombrovskytė, muzikinį apipavidalinimą įgyvendina Artūras Bumšteinas. Iš anglų kalbos vertė Agnė Narušytė. Premjera -gegužės 28, 29 ir birželio 3 dienomis Mažojoje scenoje.
