Režisūroje debiutuojančio Ainio Storpirščio ir Eglės Kižaitės pasirinkimą kartu statyti rusų dramaturgės pjesę „Natašos svajonė“ lėmė jos aktualumas. Jauna dramaturgė Jaroslava Pulinovič viešina vaikų namų globotinės Natašos išgyvenimus. Kaip sako Ainis, tai, kad jaunas žmogus neturi informacijos apie tai, kas iš tiesų yra šeima, vertybės, santykiai, tampa jo blogo elgesio priežastimi: „Tai pjesė apie jauną merginą, kuri nori gyventi, mylėti, tapti kažkuo, tačiau nemoka, nes tai nebuvo jai suteikta. Bet problema ne tik vaikų namų auklėtinių.
Daugelis jaunuolių negauna informacijos apie būtinus dalykus, kuriuos turėtų žinoti: kas yra šeima, meilė, santykiai, vertybės, dorybės. Iš jų reikalaujama tik to, ką jie turi padaryti: susirasti darbą, pabaigti mokyklą. Praleisti esminiai asmenybės formavimo etapai dažnai užaugina monstrą. Arba nieką. Žmogų, kurio nėra.
Paprastoje pjesėje atradome daug savęs. Šiais laikais skaudina, kad vardan informacijos, kurią norisi išgauti, kai kurie žmonės yra pasiruošę padaryti bet ką. Tapti artimi, švelniai paglostyti petį. Suprantu, kad gyvename skandalų amžiuje, tačiau skandalas niekada neturėjo išliekamosios vertės. Tai kita potemė.“
Natašos mintis ir jausmus spektaklyje įkūnys aktorė Gabija Urniežiūtė. Jauna aktorė jau turi monospektaklių atlikimo patirties. G.Urniežiūtė neslepia, kad su Nataša jas sieja asmeninis santykis: „Tas didelis nelygybės jausmas, kai Nataša jaučia, kas yra ne taip, ji drįsta tai pasakyti, nes neturi ko prarasti. Spektaklio metu ji mokosi. Man aktualios jos pamokos, tad mokausi kartu. Gautus atsakymus taikau savo gyvenime.“
Kaip sakė Ainis, trijulę Rusų dramos teatras tiesiog priėmė: „Spektaklis statomas netaikant į konkrečią erdvę. Tai tiesiog noras dirbti ir ką nors duoti. Nors kai kurie žmonės pasakė, tarsi eksperimentinis teatras šiais laikais turi būti kuriamas už valstybinio teatro sienų, palėpėse, gatvėse, bet ne teatre. Tiems žmonėms galiu perduoti, kad teatro patalpos negali tapti muziejumi, į kurį ateiname pažiūrėti šedevrų iš praeities. Džiaugiamės, kad Jonas Vaitkus kaip pedagogas jaunam žmogui suteikia galimybę teatre dirbti laisvai.“
Teatro vadovai patalpas mielai užleido ir Olgos Lapinos eksperimentui-žaidimui iš dvidešimties Williamo Shakespeare’o „Hamleto“ instaliacijų. Vietos išsidėsčiusios nuo rūsių iki palėpės. Kaip sako jauna kūrėja, norėjosi ne tik naujai pažvelgti į chrestomatinį kūrinį, bet ir pažaisti. „Kodas: HAMLET“ leis pajusti teatrą iš vidaus su visomis jo dulkėmis, drėgme, tamsa ir kvapais: „Tai primena slaptus vaikystės norus įlįsti ten, kur negalima, kur purvina, kur sužinojus tėvams, gausi velnių. Norėjome išnaudoti teatro patalpas ir leisti pajausti jų autentiškumą, atmosferą. Tai susitikimas su žiūrovais, kurie patys yra žaidėjai.“
Daugiau apie Olgos Lapinos premjerą skaitykite čia.
Apie teatro formų paieškas, dėmesį paaugliams ir edukaciją pats Rusų dramos vadovas J.Vaitkus atsiliepė gan aštriai: „Mes galvojame apie jaunus žmones – mokyklinio amžiaus, studentus ir baigusius mokslus, kurie neranda darbo ir vietos mūsų visuomenėje. Šio žiūrovo trūksta labiausiai. Galime būti kalafiorų šalimi, manyti, jog svarbiausia, kad dirbtų prekybos centrai ir krepšiai būtų pilni, o visa kita – nesvarbu. Todėl tikimės, kad kitoks požiūris į „Hamletą“ sužadins jaunuolių susidomėjimą klasika. Padės suprasti, kad „būti ar nebūti“ temos jaunam žmogui yra labai svarbios.“
Kitam sezonui vadovas pažadėjo dėmesio paaugliams bei mokyklinio amžiaus publikai skirti dar daugiau. Planuojamos edukacinės programos ir laboratorijos, įtraukiant mokyklas, kuriant, keliant tautinius dvikalbystės klausimus.
