Nepaisant nuostabių orų ir masinių renginių sostinėje, šeštadienį Nacionalinė filharmonija buvo pilnutėlė. Maestro M.Pitrėnas čia dirigavo Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (LNSO) paskutinį sezono koncertą.
Salę įelektrino Ludwigo van Beethoveno uvertiūra „Koriolanas“ ir Antonino Dvorako simfonija „Iš Naujojo pasaulio“. Fortepijono žvaigždė iš Švedijos Peteris Jablonskis suvirpino klausytojų sielas romantiška L.van Beethoveno Trečiojo fortepijono koncerto vizija ir bisui atliko virtuozišką Claude’o Debussy preliudą.
Bet negi maestro M.Pitrėnas, praeityje žibėjęs netradiciniais projektais, mėgęs eksperimentuoti, pasitraukė į akademizmo bastioną?
– Sezono pabaigai pasirinkote bene dažniausiai skambančius mūsų scenose kūrinius. Kodėl? – paklausiau LNSO meno vadovo M.Pitrėno.
– Visiškai sąmoningai. Muzikantai etapiniais gyvenimo momentais atlieka savo etapinius kūrinius.
„Iš Naujojo pasaulio“ buvau nedirigavęs dešimt metų – norėjau pasižiūrėti, kas manyje per tą laiką subrendo, o gal nuvyto, kiek paaugo orkestras. Tai buvo nuotykis – manau, įdomus visiems.
Maždaug kas dešimt metų diriguoju ir L.van Beethoveno, Gustavo Mahlerio, Piotro Čaikovskio, Dmitrijaus Šostakovičiaus, Sergejaus Prokofjevo Penktąsias simfonijas.
– Ar jums neankšta akademizmo rėmuose?
– Jaučiuosi savo vietoje. Vieni groja televizijos projektuose, kiti orientuojasi į operas ir tarpžanrinius projektus, o LNSO niša yra grynoji simfoninė muzika. Dėl jos žmonės eina į Filharmoniją, ir publikos čia nestinga. Šį pusmetį matėme daug anšlagų savo vakaruose.
Nesakau, kad reikia žūtbūt ginti tradicinį bastioną, kol ateis paskutinė žila galva. Mano tikslas – ne muziejiškai bendrauti su publika, bet vilioti naujus klausytojus klasikos gyvastimi. Ji visada turi vertę ir paklausą.
– Nesvarbu, ką groti, svarbu – kaip?
– Mano rankos nėra visiškai laisvos renkantis kūrinius. Kai kurias programas mums užsako festivaliai. Reikia ir naudingų orkestro meistriškumui veikalų. Tačiau viską galima suderinti.
Nesijaučiu patekęs į kokį nors voratinklį. Dirbti įdomu.
Žinoma, pirmasis sezonas – tarsi apsižvalgymas. Nesitikėjau didelio proveržio.
Tiek orkestras, tiek kiekvienas muzikantas yra tarsi spyruoklė – jei ją spausi, sulauksi nenaudingo atoveiksmio.
Aš stengiausi įžiebti žmonėms vidinę kibirkštį, sužadinti jų muzikavimo džiaugsmą, kuris įlietų gyvybės ir muzikai. Manau, buvo galima tai pajusti.
Įdomiai pasikalbėjome su koncerto solistu P.Jablonskiu. Anot jo, mes Lietuvoje dar turime privilegiją ieškoti ir klysti – dėl vienos klaidelės galvos nelekia, kaip, tarkime, Londone, kur jis gyvena ir koncertuoja.
Ten kiekvienam muzikantui į pakaušį kvėpuoja 200 kitų – vienas netikslus garsas gali būti lemtingas, nes dirbama pagal trumpalaikes sutartis.
Taigi neaišku, kas geriau – galimybė klysti ir skleistis ar superkokybė ir nuolatinė įtampa.
– Per savo kadenciją nekursite naujų tradicijų?
– Pasirašiau sutartį vadovauti LNSO bandomajam trejų metų laikotarpiui – tai neilgas laikas. Tačiau turime įvairių idėjų.
Pavyzdžiui, artimiau bendrauti su Baltijos kaimynais, ypač latviais. Kadangi dirbau Rygoje, žinau, kad jie to norėtų.
Be to, latviai pasistatė puikias koncertų sales Rėzeknėje, Liepojoje, Cėsiuose, planuoja salę Ventspilyje – atsirado daug taškų, kuriuose esame kviečiami koncertuoti.
Bandysime daugiau, gyviau bendrauti su klausytojais pasitelkę medijas – agresyviau skverbsimės į viešąją erdvę.
Tačiau pagrindinis mano tikslas – kilstelėti kiekvieno muzikanto savivertę.
Net neabejoju, kad orkestre nėra žmogaus, kuris nenorėtų groti geriau. Jei dirbama teisingai, parenkamas tinkamas masalas, laimikis garantuotas.
Šį sezoną tą jauką ruošiau. Manau, parengėme ir įdomių programų. Tačiau ateityje jų bus dar daugiau. Žėrintys, naudingi orkestrui kūriniai išgydys visas jo ligas ir trūkumus.
