Sugrįžęs į tėvynę pianistas prisipažino, kad vis dar jaučiasi besimokantis, nors nuo mažumės žinojo, kad nori susieti savo profesiją su muzika. Vilniaus šv.Kotrynos bažnyčioje pianistas M.Katinas kartu su profesoriaus Donato Katkaus diriguojamu Šv.Kristoforo kameriniu orkestru gegužės 20–ąją kvies į muzikos kelionę, apimančią ne vieną amžių.
- Mokėtės Vilniuje, Londone, Vokietijos mieste Hanoveryje, šešerius metus dirbote muzikos pedagogu Airijoje, dažnai koncertuojate svetur. Esate matęs daug pasaulio. Kur jaučiatės laimingesnis – svetur ar gimtinėje?
– Laimės jausmas priklauso nuo nusiteikimo. Esu prisirišęs prie savo krašto, – kad ir kur nuvykčiau, norisi čia grįžti.
Būdamas užsienyje sutikau daug savo tautiečių, kurių likimas įvairiai susiklostė. Štai viena Šveicarijoje gyvenanti bičiulė lietuvė ne tik išmokė savo sutuoktinį šveicarą lietuvių kalbos, o jų duktė kalba lietuviškai taisyklingiau už daugelį mūsų jaunuolių, bet dar įkūrė Lietuvos ir Šveicarijos mokslo, informacijos ir kultūros centrą.
Išvykusi iš Lietuvos ji garsina savo tėvynę ir didžiuojasi esanti lietuvė. Prieš keletą metų koncertavau Šveicarijoje šio centro kvietimu, o didžioji dalis klausytojų buvo šveicarai.
Svarbu, kad gyvendami svetur lietuviai nepamirštų savo šalies, tai skatina juos veikti ir neatitrūkti nuo šaknų. Apie tokius asmenis dar mažai žinome. Gal jų yra kur kas daugiau?
Ne visi išvykusieji iš Lietuvos didžiuojasi savo gimtine. Kaip manote, kodėl siekiama tai ištrinti iš atminties? Pastebėjau, kad daug emigrantų jaučia savo tėvynei kažkokią nuoskaudą. Kartais net pagiežą. Štai vienas pažįstamas lietuvis iš Airijos prisipažino: „Lietuvai aš nieko neskolingas ir nenoriu su ja nieko bendro turėti.“ Jo žmona – taip pat gryna lietuvė, o jų duktė vos veblena lietuviškai.
Šeimoje jie kalba, kaip sakoma, pusiau lietuviškai. Galbūt jie norėtų kalbėti vien angliškai, bet kita bėda – nemoka dar daug žodžių, tai verčiasi kelių kalbų mišiniu kaip kokie tuteišiai. Toks supaprastintas kalbėjimo stilius galėtų vadintis angleišu.
Airijoje įsikūrę lietuviai ketina keisti savo dukters pavardę į airišką, jie tikisi, kad pakeitus pavardę ateityje jų dukteriai bus lengviau susirasti darbą. Žinoma, tai – nesąmonė, nes Vakaruose pirmiausia įdarbinami kvalifikuoti žmonės. Manau, toks žingsnis rodo, kad kai kurie lietuviai gėdijasi savo tautybės, net ketina jos išsižadėti.
Kai norėjau nesutikti su tokiu požiūriu, mano pažįstami piktinosi, kad Lietuva jiems nesudarė galimybių savęs realizuoti.
Norėčiau suabejoti, ar įmanoma kaltinti šalį už tai, jei žmogus nerado galimybių savęs atskleisti.
Nenoriu sakyti, kad jaunimui nereikia išvykti studijuoti. Išvykti galima, bet nebūtina emigruoti. Ir aš nepaprastai daug gavau studijuodamas Londono karališkojoje muzikos akademijoje, o mano profesore tapo Kaune gimusi pianistė Sulamita Aronovsky-Žiūraitienė, pasitraukusi kažkada iš Lietuvos.
Iki šiol mes dažnai matomės, jos patarimai ir patirtis man labai reikalingi.
– Kodėl atlikėjui yra svarbios studijos?
– Mane studijos vis dar vilioja. Grįžęs į Lietuvą pasirinkau doktorantūrą. Įsitikinau, kad geriau mokytis ir gauti doktoranto stipendiją, nei kur nors dirbti muzikos pedagogu.
Doktorantūros studijos atlikėjams – vienos sudėtingiausių. Turime ne tik daug groti, rengti koncertines programas, bet ir parašyti mokslinį darbą, lankyti įvairias teorines paskaitas, todėl amžinai trūksta laiko.
- Kodėl nutarėte rašyti mokslinį darbą apie Kaune prieš Antrąjį pasaulinį karą gimusią profesorę S.Aronovsky-Žiūraitienę?
– Susidomėjau jos asmenybe dėl daugelio dalykų. Vykdamas į Londono karališkąją muzikos akademiją žinojau, kad pas ją pateksiu. Didžiojoje Britanijoje ji – viena žymiausių fortepijono pedagogų. Jos mokiniai yra pelnę daugiau nei 50 apdovanojimų įvairiuose prestižiniuose konkursuose.
1970 metais, kai profesorė S.Aronovsky-Žiūraitienė pasitraukė iš Vilniaus, jos pavardė buvo užmiršta net 40 metų, nors prieš išvykdama iš Lietuvos į Vakarus ji 14 metų dėstė tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje.
Man daug duoda nuoširdūs pokalbiai su S.Aronovsky-Žiūraitiene apie jos gyvenimą, kūrybą ir pedagogės patirtį. Jos sudėtingas likimas – pavyzdys, kiek daug gali nuveikti talentingas žmogus, nors savo gimtinėje Lietuvoje gali likti daug kam nežinomas.
– Ar menininkams nebūna ankšta savoje šalyje?
– Sovietiniais laikais tokiam dideliam talentui kaip S.Aronovsky-Žiūraitienė galėjo būti ankšta Lietuvoje.
Dabar menininkai gali ir išvykti, sugrįžti ir neapsiriboti veikla vienoje šalyje. Kuo platesniuose vandenyse maudaisi, tuo geriau ir tau, ir tavo šaliai.
Jaunieji Lietuvos muzikantai turi galimybių daug ką rinktis.
Užsienio muzikos universitetuose daug kas stebisi norinčiųjų studijuoti jaunų lietuvių gebėjimais. Štai ir man besimokant Londono karališkojoje muzikos akademijoje buvo vienodas skaičius lietuvių ir italų, nors Italijoje yra 60 milijonų, o Lietuvoje – mažiau kaip 3 milijonai gyventojų. Išties galime daug kuo džiaugtis ir didžiuotis.
Pasitaiko, kad dėl kai kurių emigrantų paniekos savai šaliai darosi bloga. Išvažiavai – tai dirbk, kurk, džiaukis tuo, ką sukūrei ar užgyvenai, integruokis… Čia tavo reikalas.
Bet kam ta panieka gimtinei? Ne pinigais matuojama laimė. Negirdėjau, kad per pastaruosius dvidešimt šešerius metus kas nors Lietuvoje būtų miręs iš bado. Čia galima neblogai gyventi.
Mane nepaprastai džiugina lietuviška vasara. Kas atstos mūsų jūrą, ežerus, miškus?
Kultūrinis gyvenimas Lietuvoje taip pat labai turtingas. Puikūs orkestrai, atvažiuoja koncertuoti aukščiausios klasės atlikėjai. Nepalyginsi su Airija, kur Korko miesto operos teatre baleto spektakliui groja ne orkestras, o įjungiama fonograma.
– Ar žmonės dar ilgisi klasikinės muzikos?
– Klasikinė muzika traukiasi į kultūrinio gyvenimo užribį, bet ji orientuoja į kultūrinio elito poreikius. Ši mintis nėra nauja.
Iki XX amžiaus pradžios klasikinė muzika sudarė pagrindinę srovę, o vėliau ji užleido savo poziciją populiariąja vadinamai muzikai. Bet dėl to niekas nedaro didelės tragedijos, nes klasika vis dar gyvybiškai reikalinga.
- Kodėl koncerto programą pavadinote fortepijono muzikos kelione per epochas? Ką gali atskleisti tokia kelionė?
– Muzika gali būti patraukli, nesvarbu, ar ji sukurta prieš 400 metų, ar dabar. Tokią išliekamąją vertę turi ne visos meno rūšys, bet muzikos prigimtis labai gyvybinga. Kai atlikėjas prisiliečia prie instrumento, muzika randasi kaskart iš naujo. Tačiau kiekviena epocha suteikia muzikos šedevrams savų spalvų.
- Klausytojams būna sunku išsakyti žodžiais, ką jie jaučia klausydamiesi muzikos. Tikriausiai dar sunkiau pasakyti atlikėjui, ką jis siekia perteikti. Kiek muzikos audiniui yra svarbi mintis?
– Be minties nėra emocijos, nors muzikoje ta mintis būna abstrakti. Kartais atlikėjai ruošiasi ištisą dešimtmetį, kad galėtų paaiškinti klausytojams kūrinio esmę.
- Kuo jus traukia fortepijonas kaip instrumentas?
– Savo galimybėmis, nes fortepijonas savo savybėmis gali pranokti net vargonų universalumą.
- Ar buvo sunku apsispręsti, kokius kūrinius įtraukti į koncerto programą?
– Su Šv.Kristoforo kameriniu orkestru ir profesoriumi D.Katkumi pirmą kartą grojau būdamas trylikos. Prieš vykstant į konkursą Taline šis orkestras akompanavo man grojant Franzo Josepho Haydno koncertą. Iki šiol malonu tai prisiminti. Ypač smagu sutikti kai kuriuos orkestro muzikantus, kurie kartu su manimi grojo daugiau kaip prieš 18 metų.
Dar pernai buvau su šiuo orkestru paruošęs Ferenco Liszto pirmąjį jo koncertą fortepijonui „Malediction“ (liet. k. – prakeikimas).Tai virtuoziškas, bet retai skambantis koncertas. Pažadu, kad niekas nebus prakeiktas.
Šį opusą kažkas taip pavadino po kompozitoriaus F.Liszto mirties. Bet pats pavadinimas neatspindi kūrinio dvasios, nes jame yra daug humoro, meilės, liūdesio, net triumfo.
O štai XX amžiaus anglų kompozitoriaus Geraldo Finzi kūrinys „Eclogue“ fortepijonui ir styginiams man buvo tikras atradimas. Kiek žinau, Lietuvoje šis kūrinys dar nebuvo atliktas.
Koncerte dar grosime visame pasaulyje mėgstamą Johanno Sebastiano Bacho koncertą d–moll, kurį pavadinčiau barokiniu popsu.
Grosime visiems, nes mūsų koncerto programa skirta ne vien klasikinės muzikos specialistams.
Kartais pastebiu, kad retai su klasikine muzika susiduriantys žmonės vengia panašių renginių, bet mūsų koncerte skambėsianti muzika skirta plačiam klausytojų ratui, todėl džiaugsimės, galėdami visiems suteikti malonumo.
