Kitas spektaklio tikslas, kaip teigė jo kūrėjai, yra populiarinti normalų požiūrį į nuogą moters kūną. Šešerius metus būrys nuogų moterų rinkdavosi skaityti knygas ir iškylauti, taip išreikšdamos kūno laisvės idėją. Tai pirmasis jų teatrinis kūrinys.
„Aš pasakiau: kodėl mums nesuvaidinus W.Shakespeare’o „Audros“ nuogoms? – po spektaklio sakė jo prodiuserė Charles Ardai – Žiūrovų reakcija buvo nuostabi: iš pradžių jautėsi diskomfortas, bet vėliau visi priprato prie nuogumo ir stebėjo paprasčiausius žmones.“ W.Shakespeare’ą jos pasirinko todėl, kad, kaip pažymėjo viena režisierių Alice Mottola, jo pjesių siužetai įtraukia. Kiekvienas „Audros“ personažas, pasak jos, kovoja siekdamas savo tapatybės laisvės, o pačioje pjesėje nagrinėjama priklausomybės ir laisvės, buvimo savimi ir tapimo tuo, kuo esi, problemos.
„Tai puikiausiai atitinka nuogumo idėją ir spektaklio mechaniką, – kalbėjo A.Mottola, – Mes norėjome nuogumo, bet mes nesiekėmė tiesiog vaidinti nuogos. Nuogumą mes norėjome įkomponuoti į istoriją. Kitaip nuogumo priežastis būtų neaiški.“
Spektaklis buvo vaidinamas aukščiausiame Centrinio parko taške, ant uolos, kuri tarnauja kaip natūrali scena, primenanti „Audroje“ vaizduojamos salos aplinką.
Tai ne pirmasis spektaklis su nuogais aktoriais, rodomas šioje vietoje. Ankstesniuose vadinimuose „Plaukai“ ir „Henrikas V“ taip pat buvo nuogybių: Niujorko įstatymai leidžia nuogumą parkuose, jeigu gauni leidimą pramoginiam renginiui.
Įdomu tai, kad prieš pat spektaklį būrelis žiūrovų taip pat nusimetė drabužius, kad tokiu būdu palaikytų aktorius, bet didžioji dauguma žiūrėjo spektaklį apsirengę. Ne vien dėl vakare sparčiai krentančios temperatūros.
Ginai Marie Russell, kuri vaidino Prosperą, „Audra“ buvo pirmasis vaidmuo be drabužių. Spektaklio pabaigoje Prosperas sako kalbą, kurioje prašo publikos išlaisvinti jį iš salos. G.Marie Russel finalinę sceną vaidina pamažu apsirenginėdama.
„Tikėjomės, kad tai išmuš iš vėžių, nes žiūrovai, pažiūrėję visą spektaklį, jau bus pripratę prie nuogumo“, – sakė A.Mottola. Be to, kūrėjams atrodė, kad Prosperas norėjo salą palikti, kad mirtų ir negalėtų išvengti lemties. Tai pjesės statytojams buvo svarbu – kai vaidinimas buvo baigtas, aktoriai parke negalėjo legaliai būti nuogi.
„Tas nuostabus dalykas įvyko, žmonės nusikratė apribojimų, išlaisvino savo kūnus. Bet staiga atėjo spektaklio pabaiga, ir visi turėjo vėl apsirengti. Nuogumas vėl tapo nelegalus, o tai yra keista, despotiška ir tragiška“, – sakė spektaklio kūrėjai.