2012 metais sutartinai sveikinome Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupės vadovą Krzysztofą Pastorą, pradėjusį baleto artistų choreografinių darbų projektą „Kūrybinis impulsas“.
Šis sumanymas jau praturtino originalųjį Lietuvos baleto repertuarą -- pernai „Impulsų“ dalyvio Martyno Rimeikio vienaveiksmis šokio spektaklis „Visur kur mes nebuvom“ įtrauktas į pripažintų choreografų Itziko Galilio ir Krzysztofo Pastoro darbų draugiją ir sėkmingai rodomas programoje „Bolero+“.
Pernykštis „Impuslas“ atrodė kiek išsikvėpęs, o šiais metais visas naujų choreografinių darbų rinkinys buvo pakankamai solidus ir nuteikė viltingai: atskleidė jo dalyvių kūrybiškumą ir choreografinių idėjų įvairovę. Svarbiausia -- akivaizdus jau kelintą kartą projekte dalyvaujančių choreografų brendimas, individualaus braižo formavimasis, siekis ne iliustruoti, bet kurti šiuolaikišką, bet su baleto tradicijomis ryšių nenutraukiantį judesio meną.
Birželio 2 d. parodytas naujų choreografijos kūrinių vakaras -- gerai surežisuotas susitikimas su Lietuvos baleto naujienomis: visos trys dalys buvo optimalios trukmės, neprailgo, o per pertraukas buvo galima pasidalyti įspūdžiais su kitais baleto meno aistruoliais.
„Impulsą“ kuria naujoji choreografų karta, o naujos kartos žiūrovai demonstruoja naujas spektaklio suvokimo ir vertinimo madas, kurių neatskiriamas elementas -- nuolatinis išmaniųjų telefonų švytėjimas, nesugebėjimas be „Facebook“, elektroninio pašto ar žinutės ištverti bent pusvalandį.
Telefonų ekranų mirgėjimas tapo nelyg čia pat gimstančia „Impulso“ šviesos dramaturgijos dalimi, nes visus kūrinius jungė kontrastingas apšvietimas, choreografinius epizodus išplėšiantis iš aklinos tamsos ir paskui juos vėl tamsoje paskandinantis (šviesų dailininkai -- Levas Kleinas ir Andrius Žužžalkinas).
Dauguma kūrinių toliau formuoja „Impulso“ dalyvių kūrybines biografijas, leidžia geriau suprasti jų ambicijas, siekius ir galimybes. Vis labiau ryškėja Martyno Rimeikio kuriamos choreografijos stilistiniai kontūrai -- čia savo vietą randa šiuolaikinio šokio principai, kuriuos savaip perteikia klasikinio baleto erdvėje suformuoti kūnai.
Naujausias jo darbas „Vienas“ sukurtas pagal Lietuvos kompozitorių Monikos Liu, Marijaus Aleksos ir Aurimo Rimeikio muziką (tai dar vienas reikšmingas „Impulso“ bruožas -- dažnai renkamasi originalūs kompozitorių amžininkų kūriniai, atspindintys toje pačioje erdvėje ir tame pačiame laike sklandančias mintis). „Vieną“ šoko septyni artistai -- tai skirtingų asmenybių bendras pokalbis apie vienatvę, išvengiantis štampų ir savigailos, apmąstantis šią būseną kaip būtiną kūrybos ir savęs suvokimo laiką.
Kipras Chlebinskas savo kūriniui „Etoiles“ pasirinko Onutės Narbutaitės „Winterserenade“ muziką. Pavadinime skambanti ironija plastiniame epizodo piešinyje atsispindi XIX a. romantinio baleto šedevro Pas de quatre motyvais (kai kurios pozos, Mildos Čergelytės kostiumai), o asociatyvus pasakojimas kuriamas šiek tiek šaržuotais judesiais.
Įkvėpimo Renesanso tapyboje jau kelintą kartą ieško Jelena Lebedeva ir Olga Rudiakevič-Steponkienė. Šį kartą tai Sandro Botticelli „Pavasaris“, suskambęs Giedriaus Puskunigio muzikos garsais. Vaizdine prasme tai sudėtingiausias šio „Impulso“ kūrinys -- jam prireikė erdvinės scenografijos, kelių vaizdo projekcijų.
Paveikslas šokiu nebuvo iliustruojamas -- sukurta pakankamai organiška šios temos parafrazė, sudėliota iš tamsoje švytinčių „gyvųjų paveikslų“ ir dinamiškų judesio šuorų, sukurtų epizodo autorėms artima neoklasikinio šokio stilistika. Rafinuotą „Pavasario“ nuotaiką padėjo kurti ir kostiumai (jų autorės -- J.Lebedeva ir Jolanda Imbrasienė) -- ilgos, plazdenančios merginų suknelės (kai kurios dekoruotos smulkiomis botičeliškomis gėlėmis), egzotiški šokėjų vyrų drabužiai -- skaičiai raudonas ir mėlynas sijonai, šuoliams suteikiantys papildomo polėkio bei skambiai žydros plačkelnės.
Eligijus Butkus „Juodas grindis“ sukūrė kartu su dailininke Marta Vosyliūte -- tai duetas pagal Jono Jurkūno muziką, kuri „įvaizdinta“ minimalistiniais judesiais, sinchronizuotais su vaizdo projekcija (šoko Neringa Česaitytė ir Ernestas Barčaitis).
Živilė Baikštytė pasirinko užšifruoto pasakojimo judesiu formą -- jos sukurtas epizodas pavadintas „(Ne) žaidimai“. Mariaus Miliausko scenovaizdis -- stalas, siena, ant kurios šokėjai kreida braižo objektus, linijas, siluetus -- apgaubia herojus, kurių dialogai judesių požiūriu išradingi, organiški, kartais suskamba ironiškomis gaidomis.
Nudžiugino kiekviename „Kūrybiniame impulse“ dalyvaujančios choreografės Editos Stundytės „Žvilgsnis“ pagal Johno Cage'o muziką (šoko Urtė Bareišytė ir Jeronimas Krivickas) -- jautrus duetas, kurio nuotaiką paryškino lakoniška scenografija.
Vaida Šniurevičiūtė kūriniui pagal Olafuro Arnaldso muziką parinko pavadinimą „Bodhisattva“. Jame liko budistinės reikšmės, o pats darbas atrodė abstraktus, aiškios formos, perteiktas šiuolaikinio ir neoklasikinio šokio derme.
Daria Olefirenko pagal Loree nos McKennitt „Tango to Evora“ sukūrė jausmingą „Saudade“ -- portugališko žodžio, įvardijančio nostalgijos, melancholijos būsenas, turinį spalvingai perteikė Marta Rueda Blanco. Ritmingam, energingam Agnės Steponkevičiūtės kūriniui pavadinimą suteikė Jono Hopkinso albumas „Inside“.
Nenuvylė ir „Impulso“ debiutantų darbai -- iš Baltijos baleto grupės žinoma Vesta Gineitytė parodė kompoziciją „Tekantis“ pagal Nilso Frahmo muziką. Pernai Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių baigusi ir LNOBT dirbanti Vasara Visockaitė pristatė du trumpus epizodus -- „- 39“ šoko Baleto skyriaus moksleivė Rūta Karvelytė, „Apie moteris ir meilę“ -- baleto artistės Charlotte Lejeune ir Eimantė Šeškutė.
Pasibaigus penktajam „Kūrybiniam impulsui“, vėl kilo klausimas apie jo sukeltų choreografijos įspūdžių sklaidą: kaip didelėmis šio projekto organizatorių ir kūrėjų pastangomis sukurtiems šokio pavidalams sudaryti galimybę išlikti, tobulėti, pasiekti daugiau žiūrovų, nei vienąkart telpa Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre?
