2012 metais sutartinai sveikinome Lietuvos nacionalinio operos ir baleto
teatro baleto trupės vadovą Krzysztofą Pastorą, pradėjusį baleto artistų
choreografinių darbų projektą „Kūrybinis impulsas“.
Šis sumanymas jau praturtino originalųjį Lietuvos baleto repertuarą --
pernai „Impulsų“ dalyvio Martyno Rimeikio vienaveiksmis šokio spektaklis
„Visur kur mes nebuvom“ įtrauktas į pripažintų choreografų Itziko
Galilio ir Krzysztofo Pastoro darbų draugiją ir sėkmingai rodomas
programoje „Bolero+“.
Pernykštis „Impuslas“ atrodė kiek išsikvėpęs, o šiais metais visas naujų
choreografinių darbų rinkinys buvo pakankamai solidus ir nuteikė
viltingai: atskleidė jo dalyvių kūrybiškumą ir choreografinių idėjų
įvairovę. Svarbiausia -- akivaizdus jau kelintą kartą projekte
dalyvaujančių choreografų brendimas, individualaus braižo formavimasis,
siekis ne iliustruoti, bet kurti šiuolaikišką, bet su baleto
tradicijomis ryšių nenutraukiantį judesio meną.
Birželio 2 d. parodytas naujų choreografijos kūrinių vakaras -- gerai
surežisuotas susitikimas su Lietuvos baleto naujienomis: visos trys
dalys buvo optimalios trukmės, neprailgo, o per pertraukas buvo galima
pasidalyti įspūdžiais su kitais baleto meno aistruoliais.
„Impulsą“ kuria naujoji choreografų karta, o naujos kartos žiūrovai
demonstruoja naujas spektaklio suvokimo ir vertinimo madas, kurių
neatskiriamas elementas -- nuolatinis išmaniųjų telefonų švytėjimas,
nesugebėjimas be „Facebook“, elektroninio pašto ar žinutės ištverti bent
pusvalandį.
Telefonų ekranų mirgėjimas tapo nelyg čia pat gimstančia „Impulso“
šviesos dramaturgijos dalimi, nes visus kūrinius jungė kontrastingas
apšvietimas, choreografinius epizodus išplėšiantis iš aklinos tamsos ir
paskui juos vėl tamsoje paskandinantis (šviesų dailininkai -- Levas
Kleinas ir Andrius Žužžalkinas).
Dauguma kūrinių toliau formuoja „Impulso“ dalyvių kūrybines biografijas,
leidžia geriau suprasti jų ambicijas, siekius ir galimybes. Vis labiau
ryškėja Martyno Rimeikio kuriamos choreografijos stilistiniai kontūrai
-- čia savo vietą randa šiuolaikinio šokio principai, kuriuos savaip
perteikia klasikinio baleto erdvėje suformuoti kūnai.
Naujausias jo darbas „Vienas“ sukurtas pagal Lietuvos kompozitorių
Monikos Liu, Marijaus Aleksos ir Aurimo Rimeikio muziką (tai dar vienas
reikšmingas „Impulso“ bruožas -- dažnai renkamasi originalūs
kompozitorių amžininkų kūriniai, atspindintys toje pačioje erdvėje ir
tame pačiame laike sklandančias mintis). „Vieną“ šoko septyni artistai
-- tai skirtingų asmenybių bendras pokalbis apie vienatvę, išvengiantis
štampų ir savigailos, apmąstantis šią būseną kaip būtiną kūrybos ir
savęs suvokimo laiką.
Kipras Chlebinskas savo kūriniui „Etoiles“ pasirinko Onutės Narbutaitės
„Winterserenade“ muziką. Pavadinime skambanti ironija plastiniame
epizodo piešinyje atsispindi XIX a. romantinio baleto šedevro Pas de
quatre motyvais (kai kurios pozos, Mildos Čergelytės kostiumai), o
asociatyvus pasakojimas kuriamas šiek tiek šaržuotais judesiais.
Įkvėpimo Renesanso tapyboje jau kelintą kartą ieško Jelena Lebedeva ir
Olga Rudiakevič-Steponkienė. Šį kartą tai Sandro Botticelli „Pavasaris“,
suskambęs Giedriaus Puskunigio muzikos garsais. Vaizdine prasme tai
sudėtingiausias šio „Impulso“ kūrinys -- jam prireikė erdvinės
scenografijos, kelių vaizdo projekcijų.
Paveikslas šokiu nebuvo iliustruojamas -- sukurta pakankamai organiška
šios temos parafrazė, sudėliota iš tamsoje švytinčių „gyvųjų paveikslų“
ir dinamiškų judesio šuorų, sukurtų epizodo autorėms artima
neoklasikinio šokio stilistika. Rafinuotą „Pavasario“ nuotaiką padėjo
kurti ir kostiumai (jų autorės -- J.Lebedeva ir Jolanda Imbrasienė) --
ilgos, plazdenančios merginų suknelės (kai kurios dekoruotos smulkiomis
botičeliškomis gėlėmis), egzotiški šokėjų vyrų drabužiai -- skaičiai
raudonas ir mėlynas sijonai, šuoliams suteikiantys papildomo polėkio bei
skambiai žydros plačkelnės.
Eligijus Butkus „Juodas grindis“ sukūrė kartu su dailininke Marta
Vosyliūte -- tai duetas pagal Jono Jurkūno muziką, kuri „įvaizdinta“
minimalistiniais judesiais, sinchronizuotais su vaizdo projekcija (šoko
Neringa Česaitytė ir Ernestas Barčaitis).
Živilė Baikštytė pasirinko užšifruoto pasakojimo judesiu formą -- jos
sukurtas epizodas pavadintas „(Ne) žaidimai“. Mariaus Miliausko
scenovaizdis -- stalas, siena, ant kurios šokėjai kreida braižo
objektus, linijas, siluetus -- apgaubia herojus, kurių dialogai judesių
požiūriu išradingi, organiški, kartais suskamba ironiškomis gaidomis.
Nudžiugino kiekviename „Kūrybiniame impulse“ dalyvaujančios choreografės
Editos Stundytės „Žvilgsnis“ pagal Johno Cage'o muziką (šoko Urtė
Bareišytė ir Jeronimas Krivickas) -- jautrus duetas, kurio nuotaiką
paryškino lakoniška scenografija.
Vaida Šniurevičiūtė kūriniui pagal Olafuro Arnaldso muziką parinko
pavadinimą „Bodhisattva“. Jame liko budistinės reikšmės, o pats darbas
atrodė abstraktus, aiškios formos, perteiktas šiuolaikinio ir
neoklasikinio šokio derme.
Daria Olefirenko pagal Loree nos McKennitt „Tango to Evora“ sukūrė
jausmingą „Saudade“ -- portugališko žodžio, įvardijančio nostalgijos,
melancholijos būsenas, turinį spalvingai perteikė Marta Rueda Blanco.
Ritmingam, energingam Agnės Steponkevičiūtės kūriniui pavadinimą suteikė
Jono Hopkinso albumas „Inside“.
Nenuvylė ir „Impulso“ debiutantų darbai -- iš Baltijos baleto grupės
žinoma Vesta Gineitytė parodė kompoziciją „Tekantis“ pagal Nilso Frahmo
muziką. Pernai Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių
baigusi ir LNOBT dirbanti Vasara Visockaitė pristatė du trumpus epizodus
-- „- 39“ šoko Baleto skyriaus moksleivė Rūta Karvelytė, „Apie moteris
ir meilę“ -- baleto artistės Charlotte Lejeune ir Eimantė Šeškutė.
Pasibaigus penktajam „Kūrybiniam impulsui“, vėl kilo klausimas apie jo
sukeltų choreografijos įspūdžių sklaidą: kaip didelėmis šio projekto
organizatorių ir kūrėjų pastangomis sukurtiems šokio pavidalams sudaryti
galimybę išlikti, tobulėti, pasiekti daugiau žiūrovų, nei vienąkart
telpa Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre?