„Tik nieko nesakyk“, – po Rolando Kazlo ir Pakeleivių koncerto geriausia patylėti. Žodžiai gali lengvai, lyg peiliukas batoną, supjaustyti riekelėmis net ir puikiausią įspūdį. O taip elgtis po R.Kazlo koncerto būtų beprotybė.
Geriau, kaip ir visi, kurie tik yra įsimylėję šitą aktorių, čiupti jį už marškinėlių ir nusifotografuoti. Po viskam. Po to, kai nuo scenos susivėlę lyg plaukai į gniutulą tempiami lauk laidai – kai muzikantai patys skuba kuo plikiau išrengti atidirbusią sceną. Nuotraukos, net jei jos – „asmenukės“, ilgam įspraus koncerto bilietėlyje pasigardžiavimo žymę.
Kazlas yra Kazlas. Kai jis pamato žiūrovų reakciją – kai jis pajunta, kad išsitaškiusios į seilių kristalus replikos virsta pilvus rankomis užspaudusių žiūrovų ašaromis, jis nebegali sustoti. Belieka taškytis kartu.
Taip jau buvo Taujėnų dvare. Ten jie jau sugrojo „Laisvai“. Bet R.Kazlas juk toliau tebevaikšto. Liepos 13-ąją jis atsives Pakeleivius į Kauną – į „Renginių oazę“. Paskui grįš į Vilnių – į Mokytojų namų kiemelį. Jis vaikščios kur tik panorės. Teks temptis iš paskos?
