Tas vaizdas gali dar labiau į orą išnešti ir visus kitus drauge skridusius lietuvius, nors pats režisierius prie to jau tikriausiai įpratęs, nes su pasaulio svarbiausių scenų didžiaisiais yra susitikęs ne kartą.
O neviltį čia kelia situacija, kurią O.Koršunovas bando suvokti kaip Lietuvos kultūros ne-pristatymą užsienyje ir jos ne-politiką. „Hamleto“ gastrolės nebuvo Lietuvos valstybės paremtos. Bet čia kur kas svarbiau ne paskiras atvejis, o pats kultūros, kaip šalies ambasadorės, supratimas. Neretai – kaip geriausios ambasadorės.
Režisierius duria tiesiai į vieną svarbiausių mūsų kultūros politikos ydų, ir nesinorėtų, kad jo tekstas liktų tik padejavimu. Nesu naivus manyti, kad tekstai pakeistų padėtį, bet mūsų medijose seniai nebekalbama apie kultūros politiką ir sistemą, tad viena kita vieša diskusija nepakenktų, o gal ir padėtų tiek Lietuvos kultūros tarybai, kurios narys esu ir matau šią situaciją iš arčiau (nors matymui visiškai pakanka oficialių šaltinių), tiek ir kultūros politiką formuojančioms institucijoms.
Mums atrodo ir dar ilgai atrodys, kad toliau yra gražiau. Juk nei žinome, kokiomis lėšomis į Kiniją keliavo „Metropolitan Opera“, nei kaip ji apskritai gyvena. Mums atrodo, kad „normaliame pasaulyje“ garsus vardas turi garantuoti ir gerą gyvenimą, bet tik ne mūsų šalyje.
Tačiau ir lyginti JAV kultūros politikos sistemą su mūsų tiesiog neįmanoma, nes jos paremtos visiškai skirtingomis istorijomis ir ideologijomis. Ir ypatybėmis: be Europos pagalbos nebūtų tapę pasaulyje žinomi daugelis naujoves atnešusių JAV kūrėjų, kaip kad Robertas Wilsonas, savo „Einsteiną paplūdimyje“ 1976 m. pristatęs būtent „Metropolitan Operoje“, bet už Prancūzijos ir kitų šalių ir žmonių pinigus.
Kaip „Metropolitan Opera“ keliauja į kitus kraštus, tektų klausinėti jos darbuotojų. Turint omenyje pačios institucijos komercinį suinteresuotumą (esminis uždavinys, sakė jos vadovas, – kas vakarą užpildyti 3800 vietų) ir JAV užsienio politikų puikiai suvokiamą minkštąją galią, akivaizdu, kad Kinija Amerikai nėra komercinė ar atsitiktinė stotelė gastrolių maršrute.
Dar iš praeities galima prisiminti „kultūrinį“ Marshallo planą Europai, idant ši nepakliūtų į sovietinės ideologijos ir estetikos glėbį, menininkus, bendradarbiavusius su CŽA. Tad kažin ar visą „Metropolitan“ turą parėmė vietos kinų festivalių vadovai vien savo lėšomis. Į vieną simbolinį „Connections“ puslapį pakliuvusios dvi teatro trupės yra dviejų visiškai skirtingų sistemų atsitiktinis susidūrimas.
Jei kalbėtume apie šią daugiau nei milijardu galimų žiūrovų disponuojančią „stotelę“, Kinija šiandien yra bene aktyviausia meno produkcijos pirkėja, ir ji perka iš visos Europos. Į šią šalį vyksta Belgijos, Prancūzijos, Nyderlandų menininkai, trupės, čia kelintą sezoną pristatomas Krystianas Lupa ir įvairūs jo lenkiškieji spektakliai, čia atsirado nemažai vietos ir Lietuvos menininkams.
Situacija primena praėjusio amžiaus 6-7 dešimtmečius, kai SSRS komunistų partija nusprendė modernizuoti šalį, pasivyti ir aplenkti Ameriką, ir menininkai (kai kurie šiandien dėl modernistiškų darbų vadinami rezistentais) buvo beveik varomi į Europą susipažinti, pamatyti, kopijuoti – nesakykime „vogti“. Ar tai identiška dabartinei Kinijai, nesiryžtu spėlioti, bet kad tai drauge atveria kelią naujoms rinkoms ir demokratiniam mąstymui – neabejotina.
Bet čia pat kyla klausimas, kiek vandens lašų pamaitins Sacharą? Privačiuose pokalbiuose su įvairių užsienio institucijų atstovais paaiškėja, kad ne viena Lietuva susiduria su šia gražia ir viliojančia ekspansija į Kiniją, ir kiekvienai tenka pasirinkti. Lietuvai – skausmingai radikaliai: jei būtų patenkinti visi teatrų kvietimai gastroliuoti Kinijoje (t.y. apmokėti vien keliones ir dekoracijų transportavimą), Lietuvoje teatrams bent pusmetį nebūtų už ką statyti spektaklius. Nes ir tiems, ir kitiems poreikiams šaltinis tas pats. Kultūros rėmimo fondas.
Ar tikrai nemenka dalis Lietuvos visuomenės pinigų turi atitekti Kinijos komunistų partijos strategijai vykdyti? Ir ar tikrai Harbino gyventojas, atėjęs pirmąsyk gyvenime į teatrą, turi pradėti pažintį su šiuo menu nuo „Didvyrių aikštės“? Tačiau nesiimkime spręsti kitos šalies politikos, jie to nori ir perka, o mes turime prisidėti.
Situacija pakito, mes iš neseniai buvusio šalies-ėmėjos, kurią maitino dosnūs skandinaviški fondai ir tebemaitina ES, tapome šalimi-rėmėja, ta turtinga ar bent jau demokratiška ir progresyvia, kuri jau pati idėjomis ir išmanymu gali remti kitas šalis. Taip pat ir meno sferoje.
Vadinasi, atsižvelgiant į Kultūros ministerijos nustatytą prioritetą vienai ar kitai šaliai, reikia atsargiai subalansuoti stulbinamai menką biudžetą. Štai čia visa jėga ir vožia tas O.Koršunovo klausimas apie sistemą ar valdininkišką mąstymą. Kai nustatomas šalies kultūrinis prioritetas, tai visiškai nereiškia, kad kažkas ateis paskui žodžius, t.y. lėšos. Kaip buvo su Teatrų metais? Bibliotekų? Kaip bus su piliakalniais ir tautiniu kostiumu kitąmet? Taip pat, kaip ir šįmet, t.y. nieko daugiau.
Taip, panašu, gresia būti ir su Valstybės 100-mečio jubiliejumi 2018-aisiais, nes – cituoju Kultūros ministrą, dažnai cituojantį buvusį finansų ministrą Rimantą Šadžių: tai tik Kultūros ministerijos reikalas. Pusmetis Lietuvos pirmininkavimo ES buvo vertas šimtų milijonų, nes tai – ateitis. Šimtmetis – praeitis (dėl tikslios citatos prašome kreiptis į Šarūną Birutį). Vadinasi, vėl viską norima pasidengti vienais Kultūros rėmimo fondo pinigais, kurių iš viso tėra 15 milijonų eurų.
Atsakinga už šias visuomenės lėšas Kultūros taryba taip atsiduria tarp girnų, Scilės ir Charibdės, o tiksliau – tarp salės Kinijoje, Avinjono festivalyje, Venecijos bienalėje ar Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, Panevėžyje, Alytuje ir dar daug kur kitur. Nes dalinė parama vienoms gastrolėms tolygi vienam dviem teatrų pastatymams, kelioms edukacinėms programoms ir t.t.
Nekalbu apie kitas sritis, kur renginius skaičiuotume dešimtimis ir galbūt dėl tų gastrolių nubrauktume vienintelį metų renginį nedideliame miestelyje, tačiau jis gal dar padės žmonėms susilaikyti ir nesikraustyti į lėktuvus ir toliau, nes bent trumpam juos sujungs. Connection.
Garsinamas šalies vardas svarbios pasaulio spaudos puslapiuose – skamba gražiai, bet kokie tolesni žygiai? T.y. kas iš to? Kadangi santykiai tarp šalių, o ir tarp žmonių vyksta konkuruojant ir bandant užimti naujas teritorijas, t.y. rinkas, iš to vardo paminėjimo kaip tik turėtų rastis verslas ir naujos rinkos bei pelnas šaliai. Normalus šiuolaikinis karas, tik ekonomikoje.
Menininkai kamikadzės bloškiasi į apleistus rajonus, atgaivina juos ir išsikrausto, kai rajonas tampa nesimpatiškas jau dėl pasikeitusių gyventojų. Kūrėjų vardai atveria temas pokalbiams prie pietų stalo, verslininkai su vyriausybių vadovais eina į spektaklį ar koncertą po derybų dienos, investuotojas simpatiškiau žiūri į šalį su kultūrine infrastruktūra, jo žmona perka jai patikusį paveikslą. Taip kultūra atveria duris verslui, rinkoms, tarpvalstybinėms sutartims. Ir ... ? Ir...?
Štai čia tęsinio ir nėra, nes sistema vienkryptė. Naujos rinkos geriausiu atveju po poros metų papildys mokesčiais šalies biudžetą, tačiau – tačiau ne kultūros. Nes Valstybės šimtmetis finansų ministrui – praeitis. Nes Kultūros rėmimo fondas lėšas gauna tik iš loterijų mokesčio ir akcizo pajamų už tabaką ir alkoholį, kuris – nelaimei – mažės, nes galbūt – laimei – žmonės mažiau gers.
Šio fondo mechanizmas išduoda, kad kultūrą valdžia iš esmės suvokia kaip (kažin ar etišką) kompensaciją už pragertą laiką. Suvokia kaip prabangą, vakarą teatre, o ne įsisąmonintą būtinybę. Nes jei mažiau žmonės gers, mažiau ir lėšų teks kultūrai. Nors būtina pabrėžti, kad čia kalbu tik apie fondą, kuris tesudaro 8-10 proc. viso kultūros biudžeto, bet kuris leidžia išgyventi daugeliui aktyvių viešųjų įstaigų ir pristatyti savo meną Lietuvoje bei užsienyje.
Institucijų gyvavimas atskirai ir sisteminio žvilgsnio stoka sukuria net ir tokį paradoksą: Lietuvos kultūros institutas, įkurtas pristatyti Lietuvos kultūrą užsienyje, taip pat lėšų savo projektams kreipiasi į tą patį KRF. Anksčiau buvęs kurtas kaip Užsienio reikalų ministerijos ir Kultūros ministerijos darinys, po įvairių reformų šiandien institutas liko tik pastarosios dispozicijoje.
Per jį skiriamos lėšos ir ambasadų kultūros atašė darbui, tačiau jas lyginti su komercijos atašė biudžetais būtų tiesiog nepadoru, kultūrininkai pasijustų labai nepatogiai. „Ar kryptingas kultūros pristatymas užsieniui nėra vienas iš geriausių minkštosios galios įrankių?“ – šį klausimą jau derėtų performuluoti į „kada užsienio reikalais besirūpinantys politikai bent kiek išplės savo instrumentinį požiūrį?“.
Neabejotinai tai klausimas ir krašto apsaugos struktūroms, nes kažin ar yra galingesnė tapatybę ir išmanumą formuojanti sritis nei kultūra ir švietimas. Beje, šios dvi sritys mūsų finansinėje ir net pasaulėžiūrinėje sistemoje taip pat nesijungia. Ir nepanašu, kad kas imtųsi bendrų projektų, nes biudžeto dalybose taip pat instrumentiškai suvokiama, jog galima gauti tik iš kito atimant.
Politikai nėra girdėję abipusės naudos (madingojo win-win) principo ir net neleidžia sau pagalvoti, kad tai įmanoma. Vyriausybės garsiai deklaruojamas tarpsektorinis bendradarbiavimas pačioje Vyriausybėje niekaip nepavirsta tarpministeriniu. No connection. Visų ministerijų išvardijimas kokiame nors viename leidinio puslapyje būtų analogiškas OKT ir „Metropolitan Opera“ neakivaizdžiam susitikimui: nieko bendro. Todėl jei esi lėktuve, džiaukis, jei jis apskritai skrenda.
Neseniai ir aš skridau lėktuvu. Netoliese sėdėjo daili mergina, neabejotinai žinanti, kad ji daili. Ji nevartė žurnalų, nes ten jos nuotraukos nebuvo. Per trumpą skrydį ji pati pasidarė bent 20 asmenukių. Mūsų menininkų ateitis?
