Lietuvos kultūros atašė Kinijoje Agnės Biliūnaitės teigimu, tai, kaip kinai priėmė „Katedrą“, yra itin retas atvejis, o režisieriaus Oskaro Koršunovo nuomone, tam, kad įvertintume, kas yra arti, kartais reikia nuvykti tūkstančius kilometrų.
Nuogastavo, kad publika miegos
„Iš visų gastrolių, kiek teko keliauti po pasaulį, dėl šių, ko gero, labiausiai jaudinausi ir bijojau. Tiesą sakant, dėl pervargimo ir sušlubavusios sveikatos abejojau, ar apskritai galėsiu vykti. Nusprendžiau važiuoti vien iš idealizmo ir tam tikro patriotizmo. Norėjau, kad „Katedra“ čia būtų pristatyta maksimaliai gerai“, – prisipažino Pekine spektaklio režisierius Oskaras Koršunovas.
Jis teigė pastaruoju metu mes dažnai važinėjantis į Kiniją todėl žinąs, kaip sunku rodyti spektaklius kinams. „2008 metais čia buvome atvežę „Romeo ir Džuljetą“. Tuomet šis spektaklis jau buvo apkeliavęs visą pasaulį ir rodytas keliose Azijos šalyse, bet Kinijoje nesulaukė jokios reakcijos. Aktoriai buvo šokiruoti. Kai rodėme „Hamletą“ jau buvo kitaip, tačiau W.Shakespeare'o siužetas visiems žinomas, o dabar turėjome pristatyti Justiną Marcinkevičių.
Mums atrodo, kad „Katedros“ tema labai lietuviška ir lokali, todėl nuspėti, kaip reaguos kinai – gal išeidinės ar miegos spektaklio metu, buvo labai sunku. Todėl pirmą dieną buvau maloniai nustebintas. Jie ne tik atidžiai žiūrėjo spektaklį, bet ir reagavo, visa salė plojo atsistojusi. Antrą dieną, kai prieš pat spektaklį sugedo apšvietimo aparatūra, žiūrovai visą valandą laukė spektaklio ir pažiūrėjo jį iki pabaigos. Tai mane visiškai pribloškė.
Per susitikimą su žiūrovais pamačiau, kaip giliai jie suprato spektaklį ir koks seklus mūsų požiūris į Justiną Marcinkevičių. Galvojame, kad jis tik tautinis poetas, jo trilogija tautinė, o „Katedra“ – vos ne silpniausia trilogijos dalis.
Aš pats visada intuityviai maniau, kad tai – vienas giliausių ir universaliausių jo kūrinių. Tuo įsitikinau labai toli nuo Lietuvos – Pekine. Stebėdamas spektaklį Kinijoje, komunistinėje šalyje, kurioje yra nemažai cenzūros, pajutau šios pjesės aštrumą ir tai, kaip ji galėjo būti sovokiama tada, kai buvo parašyta, panašios sistemos aplinkoje. Mes jau „atšipę“ nuo laisvės, sukilimo, santykio su valdžia temų, o kinai jas suvokė labai aštriai.
Akivaizdu, kad „Katedros“ temos yra universalios, neapsiriboja nacionaline patetika. Tai įrodė šios gastrolės. Pastaruoju metu Lietuvoje apie Justiną Marcinkevičių buvo diskutuojama labai politizuotai, rodos, tik tam, kad kai kas išsiplautų savo nešvarius marškinius. Pekine supratau, kaip kartais tik atsitraukęs toliau pamatai esmę“, – dalijosi mintimis O.Koršunovas.
Žiūrovai rašėsi sentencijas
Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Katedra“ į Pekiną atvyko Pekino liaudies meno teatro, kuris šiemet mini 60-ies metų jubiliejų ir yra pagrindinė dramos scena Pekine, kvietimu. „Katedrai“ buvo patikėta atidaryti šio teatro organizuojamą tarptautinį festivalį, kuriame, be Lietuvos, dalyvauja trupės iš trijų Kinijos miestų – Šanchajaus, Tiandzino, Daliano ir svečiai iš Prancūzijos, Limožo miesto.
„Katedra“ puikų įspūdį paliko Pekino teatro viceprezidentui, garsiam aktoriui ir Kinijos teatro asociacijos vadovui Pu Cunsinui. „Tai nuostabus spektaklis, labai naujoviškos, gaivios scenografijos. Įspūdinga, kaip išmaniai panaudotos grandinės, kolona, sakykla, transformuojami suoleliai.
Aktoriai irgi puikūs. Dabar dėstau studentams vaidybą, ir Martyno Nedzinsko pasirodymas spektaklio pradžioje man suteikė daug naujų minčių, kaip mokyti juos išraiškingai perteikti monologą. Manau, lietuviškas ir kinų teatras yra skirtingi, bet jūsų spektakliai man labai patinka. Mačiau „Didvyrių aikštę“ – tai ramesnis spektaklis, bet sužavėjo pastatymas ir ypač Valentino Masalskio vaidyba.
Kalbant apie „Katedrą“, didelį įspūdį paliko ir liaudį vaidinantys aktoriai. Iš titrų supratau, kad tai poetiškas tekstas, jo vertimas buvo labai geras, atspindėjo visas glūdinčias prasmes. Kai kurie žmonės užsirašinėjo išgirstas sentencijas. Manau, kad šio spektaklio temas žmonės aptarinės dar ilgai. Mačiau, kad jiems tikrai patiko „Katedra“: jie fotografavo aktorius, plojo atsistoję“, – dalijosi įspūdžiais Pekino liaudies meno teatro viceprezidentas Pu Cunsinas.
Salėje matė verkiančių žmonių
Tai, kad spektaklis kinams labai patiko, patvirtino ir Lietuvos ambasadorė Kinijoje Ina Marčiulionytė, stebėjusi antrą rodymą, kuris vėlavo daugiau nei valandą. Mat prieš pat spektaklį sugedo apšvietimo sistema, ir LNDT apšvietėjai turėjo visas šviesas suderinti vietoje, kai salėje jau sėdėjo žiūrovai. Susirinkusius ramino ir teatro direktorius, ir O.Koršunovas.
Tačiau vėlavimas neišgąsdino publikos. „Žiūrovai neišėjo, buvo kantrūs. Užsitęsus spektakliui, kai kurie jau nebegalėjo spėti į metro, bet salę antroje dalyje paliko labai nedaug žmonių. Kinai gana retai plojimais kviečia aktorius nusilenkti antrą kartą, ką jau kalbėt apie šitiek išėjimų, kaip per šias lietuvių gastroles. Žiūrovų reakcija buvo nuoširdi ir entuziastinga, o juk tokiam spektakliui, susijusiam su Lietuvos istorija, reikėtų pasiruošti iš anksto.
Kinai skaitė titrus, ir matėsi, kad temos juos sudomino. Jie susirado tai, kas jiems svarbu. Aišku, sudomino tema apie katedrą savyje. Jie reagavo į žodžius apie tai, kad be kalbos negali egzistuoti tauta, taip pat į korupcijos temą, kuri irgi iš dalies yra spektaklyje. Dabar Kinijoje daug kalbama apie kovą su korupcija.
Be to, „Katedra“ yra labai vizualus spektaklis – jiems tai svarbu, tai irgi prisidėjo prie spektaklio sėkmės. Kinų reakcijos į spektaklį „Katedra“ dar kartą parodo, kad teatro kalba yra universali. Salėje mačiau verkiančių žmonių. Galiu pasakyti, kad tai labai sėkmingas pasirodymas“, – kalbėjo I.Marčiulionytė.
Įžvelgė panašumų su F.Dostojevskiu
Liepos 8 dieną O.Koršunovas dalyvavo susitikime su Pekino liaudies meno teatro lankytojais ir teatro profesionalais. Ne vienas susirinkusių jau buvo matęs „Katedrą“ arba anksčiau čia rodytą O. Koršuvono OKT / Vilniaus miesto teatre sukurtą „Hamletą“, todėl turėjo daug klausimų režisieriui. Viena žiūrovė – rusų literatūros dėstytoja Džang Biange, atėjusi padėkoti už „Katedrą“, pasidalino itin išsamiomis įžvalgomis.
Ji prisipažino įžvelgusi J. Marcinkevičiaus pjesėje daug dostojevskiškų dalykų, mat gerai žino rusų rašytojo kūrybą – yra parašiusi apie jį disertaciją.
„Katedra“ man padarė gilų įspūdį. Ji priminė F.Dostojevskį, nes šioje pjesėje parodytas žmogaus sudėtingumas, atskleista, kad kiekvienas mūsų esame katedros dalis. Tai pagrindinės F.Dostojevskio temos. Žmogus yra labai sudėtingas. Reikia jį matyti iš visų pusių, kaip savo spektaklyje parodė O.Koršunovas. Netgi pats teigiamiausias jo herojus architektas Laurynas, kuris pasiekė viršūnę, tapo liaudies dvasiniu vedliu, kaip žmogus nėra tobulas ir šventas.
Smuikininkas yra aukštesnės moralės už Lauryną, nes sako nė už ką neparduosiąs savo dainos, o architektas dirba dėl pinigų. Šita scena parodo, kad net Laurynas nėra tik teigiamas personažas. Architektas kalba apie tai, kad norint sukurti matomą katedrą mieste, reikia pastatyti nematomas katedras savyje, bet spektaklyje matome, kad nė vienam personažui to padaryti nepavyksta, todėl ir nesukuriama ta tikroji katedra. Tai yra pagrindinė F.Dostojevskio kūrybos idėja.
Dar mane paveikė motinų raudojimo scena. Akimirka, kai šešių moterų pakeltas Kristus sušvito, man priminė biblinį siužetą, tarsi antrą kartą būtų nukryžiuotas Kristus už žmonių nuodėmes, už spektaklio veikėjų nuodėmes. Tai tiesiog scena iš Pauliaus laiško. Be to, moterys šiose scenoje yra šešios. Skaičius šeši – tai žmogaus, žmogiškumo simbolis. Todėl ši scena – tarsi visos žmonijos išpažintis: matome, kad visi herojai padarė nuodėmes, todėl valstybė ir griūva.“
Spektaklių laukia kaip palaimos
Pasirengimą spektakliui LNDT kūrybinė grupė pradėjo patriotiškai. Liepos 7-ąją Lietuvos nacionalinio dramos teatro trupė kartu su Pekine taip pat gastroliuojančiu Vilniaus mažuoju teatru lankėsi Lietuvos ambasadoje Kinijoje, kur visi drauge su ambasados darbuotojais ir vietiniais lietuviais truputį pavėluotai sugiedojo liepos 6-ąją visuotinai giedamą Lietuvos himną. Į susitikimą su aktoriais ambasadoje atėjo apie dešimt Pekine gyvenančių lietuvių. Jie džiaugėsi galimybe pabendrauti su scenos pažibomis. Kaip teigė Pekine kinų kalbą studijuojantis Andrius Vilkas, vietiniai lietuviai labai laukia lietuviškų spektaklių.
„Pažiūrėti lietuviškus spektaklius gyvenant Pekine yra tikra palaima. Mes taip pasiilgę savo kalbos. Be to, kai vaidina tokie puikūs aktoriai – tai tikra dovana. Važiuodami čia negalvojome, kad kitame pasaulio krašte galėsime žiūrėti lietuviškus pastatymus. Kinijoje jau teko pamatyti Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklį „Didvyrių aikštė“ – vien dėl jo važiavome į Tiandziną daugiau kaip šimtą kilometrų. Nesitikėjau, kad čia parodys tokį provokuojantį spektaklį. Buvo apie ką pamąstyti“, – kalbėjo Pekine gyvenantis vaikinas.
„Katedroje“ Pekine pagrindinius vaidmenis atliko aktoriai Marius Repšys, Dainius Gavenonis, Monika Vaičiulytė, Darius Meškauskas, Vitalija Mockevičiūtė, Martynas Nedzinskas, Saulius Bareikis. Iš viso vaidinti Kinijos publikai atvyko 27 aktoriai. Artimiausias „Katedros“ rodymas Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks rugsėjo 23 dieną, naujajame 77-ajame teatro sezone.
