- Kaip dažniausiai leidžiate vasaras?
– Kiekviena mano vasara skirtinga, dažniausiai ją leidžiu Lietuvoje. Tačiau šiemet su šeima ištrūkome pailsėti į Turkiją. Tai „paragavome“ ir turkiškos saulės. Po trumpos kelionės jau vėl pasinėriau į darbus. Jau turėjau keletą koncertų – gražiai atšventėme Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną Plungėje. O dabar neriu į intensyvų darbą – po mažiau nei mėnesio laukia ypatinga operos premjera – Giacomo Puccini operoje „Bohema“ ruošiu Marčelo vaidmenį. Tad štai tokia ir mano vasara – net ir per atostogas galvoje sukasi melodijos, arijos, jų motyvai. Muzika manęs niekada nepaleidžia. – Bet juk randate laiko ir šeimai?
– Tikrai taip ir šį laiką aš labai branginu. Turiu pusantrų metų dukrytę, kuriai mano dėmesio labai reikia. Ji tik ir klega: „Tiati, upa, upa.“ Jei tik pamato, kad nusisuku, iš karto bėga pas mamą, trukdo jai namų ruošą. O mes taip su žmona sutarę, kad virtuvėje visas vadeles yra perėmusi ji. Nors aš pats mėgstu gaminti, šią veiklą perleidau žmonai, nes jai irgi tai labai patinka. Tiesa, dar reikia susitarti ir su mažąja, ji juk irgi nori visur dalyvauti. Ne visada pavyksta. (Juokiasi.)
- O kokiu maistu dažniausiai jus lepina vasarą?
– Aš tikras lietuvis – mėgstu šaltibarščius, atsigauti labai patinka, ypač kai vasaros karščiai buvo užplūdę. Tradicinis vyras esu, labai tradicinis.
- Jau minėjote, kad pradėjote įtemptai ruoštis operos premjerai. „Vilnius City Opera“ G.Puccini operos „Bohema“ pastatymas atgimsta kartu su Klaipėdos muzikiniu teatru, be to, bus rodoma neįprastoje erdvėje – Palangos koncertų salėje. Su kokiais iššūkiais jau dabar susiduriate?
– Labai laukiu šios premjeros. Nors Klaipėdos muzikiniame teatre dainuojame ir lengvesnio žanro muziką – miuziklus, operetes, koncertines programas, operos – man visada mieliausios. Dainuoti operoje man tikra atgaiva. Labai džiaugiuosi, kad opera stiprėja ir grįžta į Klaipėdos muzikinį teatrą. Klaipėdoje įprasta operas dainuoti lietuviškai, o dabar „Bohemą“ mes atliksime originalo kalba – itališkai. Nors reikia labai daug dirbti ir dėl taisyklingos teksto tarties, ir dėl vokalo, ir dėl draminių personažo dalykų, bet man, rodos, net balsas pailsi.
- Dalia Ibelhauptaitė, kuri ir yra operos „Bohema“ viena statytojų, garsėja kaip reikli režisierė, dažnai ir viešai negailinti kritikos atlikėjams ar artistams.
- Su D.Ibelhauptaite jau buvau anksčiau susidūręs televizijos projekte „Triumfo arka“. Tada gavau ir aš kritikos. Dainavau ariją taip, kaip ją buvau paruošęs Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklyje, kaip to reikalavo kitas režisierius. Stovėjau su lazdele, įsijaučiau į personažą, dainavau. Daliai nepatiko tokia interpretacija, tai sukritikavo, pavadino „naftalininiu“ pasirodymu. (Juokiasi.) O televizijai juk tokių spalvingų frazių tik ir reikia, ten tokios žaidimo taisyklės.
Bet turiu pripažinti, kad pozityvi kritika, iš kurios gali ko nors išmokti, pažinti kritikuojančius žmones ar net per savo reakcijas pažinti pats save, yra labai geras ir sveikas dalykas. Kol kas dirbame su režisieriumi statytoju Gediminu Šeduikiu, D.Ibelhauptaitė prisijungs prie repeticijų jau visai netrukus, bet aš to susitikimo ir bendro darbo su ja net ir laukiu. Su įdomiais ir spalvingais žmonėmis įdomu ir dirbti.
– O kuo jums pačiam G.Puccini opera „Bohema“ įdomi ar artima?
– Man tai – dieviška muzika. Tiesa ta, kad dar nerepetavau su orkestru, dabar dirbu su koncertmeisteriais, prie fortepijono, bet jau dabar ta muzika lyg banguoja, skleidžiasi. Nieko net ir nereikia – tik atidžiai muzika sekti, jos klausytis. Be abejo, stengtis savo atlikimu jos nesugadinti. Tai – vienas gražiausių kūrinių, pilnas muzikalių iššūkių man kaip solistui. Esu tikras, kad nuoširdus visų solistų, orkestro pasiruošimas bus matomas, publika tikrai tai turėtų pajusti.
