Pagal vokiečių dramaturgės Ingridos Lausund pjesę sukurtame spektaklyje veikia penki ambicingi darbuotojai, laukiantys susitikimo su vadovu bei nugalėtojo į naują darbo vietą paskelbimo. Tai spektaklis, anot režisierės, aktualus visiems, turintiems bet kokio pobūdžio „bosus“.
„Bestuburiados“ veikėjai laukia savo eilės, savo darbo įvertinimo. Jų laukimas absurdiškas, komiškas ir, deja, tragiškas. Jiems reikia artumo ir supratimo, tačiau tam nėra tinkamų sąlygų, o ir patys jų nesukuria, iš paskutiniųjų stengdamiesi sugniuždyti kolegas. Jie pasiruošę viskam, jie pasiryžę prisitaikyti prie bet kokių aplinkybių, jie gali viską ištverti. Jie seniai nebepamena, ko jie laukia, kodėl jie laukia, ko jie tikisi sulaukti – jie priprato adaptuotis prie bet kokių sąlygų ir stengtis – kaip jie supranta – išgyventi.
Giedrės Kriaučionytės spektaklyje vaidina viena iš jos dėstytojų – Aldona Vilutytė. Ši aktorė sukūrė daug vaidmenų „Keistuolių teatre“, dirba televizijoje, veda viešo kalbėjimo mokymus, su G. Kriaučionyte ji dirba jau ne pirmą kartą, bet vaidmuo Lietuvos nacionalinio dramos teatre A. Vilutytei bus pirmasis.
LNDT scenoje naujas veidas – ir Jaunimo teatro aktorė Dovilė Šilkaitytė, kuri „Bestuburiadoje“ kuria ambicingos, lyderiaujančios, net šiek tiek vyriškos Krecki vaidmenį. Spektaklyje taip pat vaidina Dainius Jankauskas (už vaidmenį „Mūsų klasėje“ apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi), Jovita Jankelaitytė, Gelminė Glemžaitė ir Šarūnas Zenkevičius.
„Bestuburiada“ yra LNDT vykdomos Jaunųjų kūrėjų programos dalis, spektaklio dailininkė – Berta Bocullaitė, kompozitorius – Andrius Šiurys, vaizdo projekcijų autorius – Jonas Tertelis.
Anot režisierės Giedrės Kriaučionytės, „Bestuburiada“ – tai spektaklis ne tik apie laukime paskendusius darbuotojus, tai kiekvienam žmogui artima situacija – ar jis studentas, ar mokinys: „Tai tekstas apie mus visus, turinčius „vadovą“: ar tai būtų bosas, ar dėstytojas, ar mokytojas, ar režisierius, ar teatro vadovas, ar kunigas, ar Dievas, ar tėvas, ar motina...
Būtent „vadovai“ diktuoja, kokie mes turime būti. Iš esmės visuomenėje vienu metu kiekvienai asmenybei svarbų klausimą – „kas aš esu“ – pakeitė klausimas – „koks aš turiu būti, kad sulaukčiau sėkmės, tai yra – būčiau laimingas“.
Mūsų sąmonę užvaldė daug psichologinių konstrukcijų, kurios mums atrodo nenuginčijama tiesa ir kurios sukurtos kapitalistinės visuomenės tam, kad grandiozinė rinkos turbina dirbtų ir suktųsi vis greičiau.“
Spektaklio „Bestuburiada“ kūrėjai užduoda aštrius ir jautrius klausimus, kurių taikinys – tiek jaunoji karta, tiek vyresni, „stažą“ turintys, o gal net ir link pensijos artėjantys darbuotojai (ir laisvai samdomi autoriai).
Kaip mes tampame tokie ambicingi, kad imame „lipti kitiems per galvas“ ir paaukojame viską vienam tikslui? Kodėl galiausiai imame bijoti laimės akimirkos? Ar iš tiesų tą akimirką, dėl kurios mes labai stengėmės ir dirbome, jaučiame laimę? Kodėl imame kaltinti save, kai esame žeminami? Kaip susirasti draugą, jei niekuo negali pasitikėti? Kas, jei tau 45-eri ir nebeatsimeni, dėl ko tiek dirbai? Kas, jei tau 25-eri ir tu jau pavargai? Ką reiškia imti ir išeiti, viską mesti?
