Pirmąją staigmeną stato jaunas režisierius Šarūnas Datenis – jis su trupe jau repetuoja Antuano de Sent Egziuperi legendinį kūrinį „Mažasis princas“. Šį spektaklį planuojama parodyti paskutinį lapkričio savaitgalį.
Režisierius sakė, kad per Antrąjį pasaulinį karą rašytas kūrinys aktualus ir dabar: „Gyvename susvetimėjimo laike, aptekę informacija, daiktais, bet jaučiamės kažko nelaimingi, vis kažko mums trūksta, vis nepatenkinti, mes skiriamės ir ieškome kažkokio idealaus žmogaus, kuris neegzistuoja. O laimė visada yra aplinkui, tik, man atrodo, kad ne ten mes jos ieškom. Daiktai, nuosavybė nepadarys mūsų laimingais, jei nemokėsime džiaugtis saulėlydžiais, jūros bangų muša, pokalbiu su nuoširdžiu artimu žmogumi“.
Kitą premjerą kuria režisierius Arvydas Lebeliūnas – stato spektaklį „Visu greičiu atgal“ pagal jauno prancūzų kūrėjo Pjero Noto pjesę. Ši premjera turėtų sutapti su remontuojamos teatro Mažosios salės atidarymu. Pjesėje daug humoro, bet yra ir liūdesio, nes seserys susitinka mirus mamai. Šeimos praktiškai nebeliko, abi seserys praktiškai užbaigia giminės liniją, bet tada prasideda kelionė į šeimos paieškas. „Mane visuomet domino šeima, nes šeimą matau kaip visuomenės modelį. Man labai svarbu kalbėti apie tai ne tik destruktyviai, bet ir kalbėti juokingai „, – temos prioritetą atskleidė režisierius Arvydas Lebeliūnas.
Trečiąją premjerą statys iš Šiaulių kilęs jaunas režisierius Artūras Areima, pasirinkęs lenkų dramaturgo Michalo Valčiko pjesę „Kasykla“. Tai pseudogroteskiška ironiška pjesė su intelektualiu humoru apie tai, kaip mažas miestelis netenka pagrindinio savo veiklos ir pragyvenimo šaltinio – uždaryta anglių kasykla.
Režisieriui įdomu, kas tokioje situacijoje nutinka su žmonėmis, kaip jie pradeda vienas su kitu elgtis, kaip persipina jų santykiai, norai, vidiniai troškimai, kaip jie susitapatina su miestu – ima netgi sakyti „,man skauda miestą“, „man skauda gatves“.
„Pjesė turėtų būti įdomi Šiauliams, nes tai – buvęs pramonės miestas, jau išgyvenęs gamyklų uždarymus, žmonės jau yra skaudžiai patyrę pragyvenimo šaltinio netektis. „Darbo netekimas – tai nėra gyvenimo praradimas. Galbūt tada mes atrandame gyvenimą, galime skirti daugiau laiko savo troškimams, norams, susitikti su žmonėmis, kurių per darbą nematome“, – netikėtai problemą išsprendžia režisierius A.Areima.
Valstybinio Šiaulių dramos teatro meno vadovu tapęs režisierius Paulius Ignatavičius irgi nudžiugins žiūrovus – jis statys vokiečių dramaturgo Mariaus fon Mayenburgo pjesę „Plastiko gabalas“.
„Pjesės siužetas apie šeimą, kuri visas savo problemas bando išspręsti pasamdžius namų tvarkytoją. Jie mano, kad didžiausia problema – laiko stoka buičiai, tvarkytis namus, prižiūrėti vaiką. O iš tiesų tai yra pjesė apie tikrovės baimę. Mes gyvename ramų tykų gyvenimą, esame humanistai: aukojame labdarai, siunčiame ją į trečiąsias pasaulio šalis. O iš tiesų tas humanizmas yra tariamas, nes kai tik mes susiduriame su tikrove (ar tai būtų pabėgėliai, plūstantys iš Sirijos ir kitų Artimųjų rytų šalių, ar tai būtų valytoja, kito socialinio sluoksnio žmogus), staiga nebežinome, kaip reaguoti, pametame visu savo humanistinius pagrindus ir tampame rasistais, didžiausius stereotipus nešiojantiems žmonėmis“, – pažymėjo režisierius P.Ignatavičius.
Sezono staigmena arba atradimu taps Lietuvos teatralams dar nepažįstamas jaunas režisierius iš Čikagos (JAV) Aaronas Kahnas, kuris pastaruosius 15 metų klajojo po pasaulį – kūrė JAV, Kanadoje, Izraelyje, Honkonge, Tailande, Indijoje.
Šiauliuose menininkas statys iš Kubos kilusios amerikietės Marijos Irenos Fornes pjesę „Dumblas“. Tai – labai kompaktiška feministinė tragedija. Spektaklyje tik trys personažai: jauna moteris ir du vyrai (jaunesnis ir vyresnis), kurie reprezentuojantys intelektualųjį ir instinktyvųjį pradus.
„Moteriškoji tragedija slypi, kad abiejų vyrų įtaka jai yra destruktyvi. Nė vienas iš šių pradų nepadeda tam, kas yra moteriška, t. y. kurti namus, kurti gyvenimą. Ši pjesė ne tik apie žmones, bet ir apie būtį, pasaulį apskritai. Mes turėtume panaudoti visus įmanomus būdus, turimus instrumentus ir liautis naikinti planetą, aplinką, moteriškąjį pradą“, – spektaklio idėją atskleidė amerikietis režisierius A.Kahnas.
Šiemet Valstybinio dramos teatro vairą perėmęs naujasis vadovas Aurimas Žvinys neslėpė, kad laukia didžiuliai iššūkiai – bus keičiama ne tik kūrybos kryptis, bet ir bandoma pritraukti jaunų aktorių bei užsiauginti jaunąją žiūrovų kartą.
- Koks bus šis sezonas? Kokią matote teatro ateitį? – paklausėme A.Žvinio.
– Šį sezoną mes dar tik planuojame, bet kai kurie darbai jau pradėti – statomas režisieriaus Š.Datenio spektaklis „Mažasis princas“, repetuoti pradėjo ir režisierius A.Lebeliūnas.
Po Naujųjų metų mes esame dar suplanavę dar tris premjeras. Visose kalbama itin aštriomis temomis, o to mes ir siekiame.
Šį sezoną mes bandysime pabėgti nuo gražių spalvotų istorijų, bandysime atsisukti į aktualijas, kalbėti skaudžiomis miestui, miestiečiams temomis. Juk būtų neteisinga apsimeti, kad už mūsų teatro sienų viskas vyksta labai sklandžiai, galime gyventi be jokios baimės, įtampos.
- Teatre nemažai permainų – turite naują meno vadovą, pradėta rekonstruoti Mažoji salė.
– Remontas buvo suplanuotas anksčiau, pavasarį, bet darbai vyksta. Pagaliau teatras turės dvi profesionalias erdves. Turėdami Mažąjį salę mes galėsime papildyti repertuarą kameriniais spektakliais, be to, joje galės eksperimenti jauni kūrėjai, ieškoti naujų formų.
Į kolektyvą atėjo jaunas meno vadovas P.Ignatavičius, o spektaklius stato beveik vien jauni menininkai.
Visa tai nemenkas iššūkis, nes teatras pamažu keičia meninę kryptį. Mes suvokiame, kad žiūrovas yra inertiškas, įpratęs matyti kitokią kūrybą, stilistiką.
Manau, mes po truputį prisijaukinsime prie šiek tiek kitokios stiliaus, kuris bus jaukus, malonus, sudomins diskutuoti su mumis.
Visa tai laikau bene didžiausiu iššūkiu, nes siekiame pritraukti, išlaikyti ir užsiauginti jaunąją kartą, kuri, ko gero, reikia pripažinti, kad yra atitolusi nuo teatro.
- Kaip kolektyvas sutiko šias permainas?
Manau, permainos buvo sutiktos labai džiugiai, nes ir kolektyvas jų norėjo. Reakcija buvo teigiama, todėl suprantame, kad pasirinktas geras kelias. Tikiu, kad viskas bus gerai.
- Kaip ketinate spręsti trupės atjauninimo problemą? Iki šiol tai vykdavo bangomis, nes didelio troškimo išvykti iš sostinės aktoriai, berods, neturi.
– Su šia problema susiduria visi regioniniai teatrai.
Vilniuje jaunų kūrėjų išties daug, bet į regionus negaliu sakyti, kad veržtųsi. Atsijauninti yra neišvengiamybė – reikia jaunų laisvų, europietiškai mąstančių kūrėjų.
Tai – didelis iššūkis, bet manau, kad mes kartu su jaunąja režisierių karta šią problemą išspręsime.
