Nors koncertas buvo pavadintas „romansu styginiams“, ir jame skambėjo gražios romantinės arba tiesiog melodingos muzikos (mielas paklausyti G. Finzi „Romansas styginiams“ Es-dur, op. 11), vyravo stilius, kuris praūžus I pasauliniam karui sudaužė į šipulius praėjusios epochos rožines svajas ir viltis: gimė ekspresionizmas, dadaizmas, buvo pradėti kurti siaubo filmai, suklestėjo natūralistinė industrija bei psichoanalizės skatinamos keistos, neįprastos meno ir gyvenimo formos.
Iš tų didžiųjų vardų, kurie privertė ano amžiaus publiką suklusti aistringa ir gaivališka arba, priešingai, perdėm sofistikuota, niūria muzikos kalba, vakar klausėmės I. Stravinskio baleto „Apolonas Musagetas“ versijos styginiams. Asketiškas tobulos dramaturgijos kūrinys patraukia gerai atpažįstamu kampuotu ritmu, taškuotomis melodijomis, o lyrizmas dvelkia realistiniu, tačiau giedru liūdesiu.
Visada gaila, kad per koncertinį atlikimą negali scenoje išvysti viso baleto su šokėjais ir kostiumais, šiuo atveju Apolono, tris mūzas vedančio į Parnasą... Galėtų ir šokėjai rengti pasirodymus – be muzikos. Būtų dar avangardiškiau.
Į panašią srovę taiko A.Panufniko koncertas smuikui ir orkestrui. Yehudi Menuhinui skirtą efektingą, lenkiškų intonacijų sklidiną trijų dalių kūrinį griežęs S.Krylovas teigia, kad šį kompozitorių pasaulis vis dažniau atranda, o jo koncertas smuikui vertas atlikimo.
A.Panufnikas čia iš tiesų rašo nuoširdžiai, muzika persmelkta nostalgijos ir emocionalaus patoso. Tačiau visa jėga, tono ir meistriškumo blizgesiu S.Krylovas atsiskleidė bisui pagriežęs Camille‘io Saint-Saënso (1835-1921) „Introdukciją ir rondo capriccioso“ a-moll, op. 28. Nemirtinga klasika kiekvienąkart sujaudina širdį lygiai kaip ir atsakingas, nesąlygiškas maestro atsidavimas didžiajam menui.
B.Bartóko siuita „Rumunų liaudies šokiai“ smuikui ir orkestrui, Sz. 68, BB 68 – visada puiki vizitinė kortelė ir kameriniam orkestrui, įvaldančiam vis daugiau šiuolaikinės muzikos, ir jo vadovui, kurio vaidmuo – dirigento ir solisto – ypač stilingai atsiskleidžia interpretuojant šį spalvingą šedevrą, žaižaruojantį Balkanų kraštų liaudies muzikai būdingais veržliais ir improvizaciniais elementais.
Tad vokiečių ekspresionisto Ernsto Barlacho žodžiai apie epochos jėgą, slypinčią ne grožyje ir malonume, o bjaurastyje ir demoniškoje aistroje, atsispindėjo tik iš dalies, nes ne I.Stravinskio „Šventasis pavasaris“ arba B.Bartóko „Allegro barbaro“, o šių kompozitorių „šviesioji pusė“ tapo vakaro idėja. Kita vertus, XX–XXI amžių sandūra ir postmodernizmas jau pasiūlė žymiai drastiškesnių, visus tabu peržengiančių muzikos modelių, kurių fone ir modernistai atrodo gražūs ir švelnūs.
„Su LKO stengiamės publikai pasiūlyti įdomią vienos ar kitos epochos programą, – sakė S. Krylovas. – Šiuo metu galvojame apie gruodžio mėnesio kalėdinių turnė programą, ir esu tikras, kad ji bus labai įdomi, bet kol kas tai – paslaptis. Būtent įdomiomis programomis siekiame, kad klausytojo vidus būtų sklidinas klasikinės muzikos. Todėl norėčiau padėkoti publikai, kuri ateina į mūsų koncertus ir nuoširdžiai ploja.“
LKO repertuare atsiranda ir nūdienos lietuvių kompozitorių kompozicijų – kol kas tai Arvydas Malcys ir Loreta Narvilaitė.
