Vakaro svečias – tarptautinių konkursų, tarp jų VII M. K. Čiurlionio konkurso I premijos laureatas, Škotijos karališkosios konservatorijos magistras pianistas Robertas Lozinskis paskambino Sergejaus Rachmaninovo antrąjį fortepijoninį koncertą c-moll, op. 18. Tiek Lietuvoje, tiek Jungtinėje Karalystėje kaip vienas perspektyviausių jaunųjų virtuozų vertinamas atlikėjas sudėtingą fortepijono partiją perteikė lengvai ir muzikaliai, techniškai. Bisavo R. Lozinskis su Vokietijoje reziduojančio populiaraus turkų pianisto ir kompozitoriaus Fazilo Say improvizacine pjese „Kara Toprak“. Liepos mėnesį magistro studijas baigęs pianistas toliau tobulinsis Škotijoje, jau yra suplanavęs koncertus Olandijoje, Škotijoje, Kosta Rikoje, o Lietuvoje kitas koncertas numatomas gruodžio 19 d. „Vaidilos“ teatre.
Romantinės, jausmingos muzikos apsuptyje atsidūrė kompozitoriaus Arvydo Malcio premjerinis kūrinys „Europos saulėlydis“, tapęs vakaro intriga. Be pertraukų atliekama trijų dalių simfonija, pasak jo, „tarsi romanas, turintis siužetą ir herojus.“ I dalyje „Misterioso. Migla“ perteikiamas Europos žemyno vaizdas, kurį palengva užpusto smiltelės, vėjo atneštos iš Arabijos ir Afrikos. Programinis kūrinys garsų kalba mėgina perteikti žemynui gresiantį suskilimo pavojų: chromatinės pučiamųjų slinktys žemyn iki žemiausių registrų, treliai, pilni tonai neramiame styginių šaižių skambesių fone, varpai, mušamieji ir ritminis neapibrėžtumas kuria nerimo kupiną atmosferą ir pakimba tarsi niūrus debesis. Greiti epizodai piešia „skėrių antplūdžio“ vaizdą. Dalis baigiasi nedarnaus, groteskiško maršo motyvu.
II dalis „Dialogai“ prasideda basklarneto ir fleitos piccolo pokalbiu, kurie atstovauja seneliui ir anūkėliui, besiklausančiam pasakojimo apie buvusią Europos didybę. Tai – programinė autoriaus užuomina klausytojui. Tyliame disonansiniame styginių fone pasigirstanti fortepijono, paskui violončelės solo ir smuiko partijos, susiliejančios į ansamblį, iliustruoja saulėtą kultūros oazę, kurią sugriauna staiga pasigirdęs timpanų tremolo.
Ne sykį publiką staigiais mušamųjų sforzando gąsdinęs humoro ir teatrinės vaizduotės nestokojantis kompozitorius trečiąją dalį pradeda greito tempo veržliu bėgimu, išsiliejančiu į nedarnius akordus, vėl pasigirstančią chromatinę pučiamųjų slinktį, desperatiškus pasažus. Finalas, pavadintas Allegro con brio. Visa apimantis gaisras. perteikia apokaliptinį vaizdą, kuriame išsiskiria fleitos piccolo atliekamas rytietiškas epizodas, veikiausiai charakterizuojantis kol kas mažą, bet grėsmingą emigracijos sprogimą Vakaruose. Kūrinys baigiamas laipsnišku diminuendo ir minoriniu piano akordu – į tūbos registro žemumas „nusileidusia saule“.
Po kūrinio stojusi tyla liudijo, jog efektingas kūrinys, kuriuo siekta sukurti spalvingą garsų audinį, tikrą skambesių audrą tikslą pasiekė. Meistriška savaip šokiruojanti partitūra, sukurta iki „Brexito“, parodė, kad literatūrinės idėjos vis dar galingai ir emocionaliai veikia žmogų ir atlieka vieną svarbiausių muzikos meno paskirčių. Tai leido filharmonijos direktorei Rūtai Prūsevičienei po koncerto pasakyti, jog „muzika išgelbės ir mus, ir Europą“, o kompozitoriui kūrinį reziumuoti sentencija: „Labiau vertinsime, kur esame“.
Simfoniją A. Malcys dedikavo LNSO 75-mečiui.
