R.Rikterė ir Z.Ibelhaupatas spalio 20 dieną pasirodys IV tarptautinio M. K. Čiurlionio muzikos festivalio pradžios koncerte.
Šie atlikėjai visuomet patraukia dėmesį įdomiai formuojamomis programomis. Fortepijoninis ansamblis išlaiko visus „asketiško“ akademizmo standartus, o tuo pačiu drąsiai savo klausytojus kviečia pasižvalgyti po dar neištirtas naujosios muzikos platybes.
– Kuo M. K. Čiurlionio muzikos festivalyje nustebinsite savo klausytojus?
Rūta: Programa labai graži, romantiška, emocionali. Bus suprantama įvairiausiai publikai.
Zbignevas: Sieksime, kad klausytojai po koncerto jaustųsi pakylėti.
– Nuo kitų atlikėjų skiriatės tuo, kad vieną kartą skambėjusios programos antrą kartą nekartojate.
Rūta: Nesinori kartotis, nes klausytojai nenorės klausyti tų pačių kūrinių. Kartais mes atgaiviname prieš 15-20 metų grotus kūrinius.
– Ar šioje programoje yra kūrinys, kuriam ypatingai ruošėtės? Ar sieksite kaip nors nustebinti žiūrovus?
Rūta: Nė vieno kūrinio negalime išskirti, visa programa buvo sudarinėjama labai atsakingai ir kruopščiai.
Zbignevas: Koncertinę programą ruošiame tris keturis mėnesius. Visų mažiausiai galvojame, kad turime siekti kažką nustebinti. Stengiamės, kad programa turėtų dramaturgiją, kulminaciją, kad ji alsuotų kaip harmoninga struktūra.
– Ar nekyla ginčų rengiant programą?
Zbignevas: Šioje vietoje nekonkuruojame. Grojame ne sau, o klausytojui. Tenka derinti programos patrauklumą prie klausytojo skonio, nenuleidžiant profesionalumo kartelės, neišduodant savęs.
-- Ar labai skirtųsi programa, jeigu pasirinktumėte groti sau?
Rūta: Šiek tiek skirtųsi. Yra šiuolaikiniai sudėtingi kūriniai, kurie profesionalumo prasme mums yra žingsnis į priekį. Tokie kūriniai eiliniam klausytojui gal būtų sunkiau suvokiami. Bet mes visą laiką darome mažus žingsnelius į klausytojo sąmonę – įpiname į programą nedidelį kiekį šiuolaikinės muzikos.
– Kartais sakoma, kad genialus atlikėjas ar kompozitorius turi demoniškumo geną, nes sugeba visuomenę užburti savo talentu – prajuokinti, pravirkdyti, mintimis nuskraidinti į tolimiausius kampelius, prikelti prisiminimus. Neeilinis talentas į materialų apvalkalą įvilkti muziką ir abejingo muzikai klausytojo širdyje uždegti galingą emocijų aukurą. Iš kur semiatės tų magiškų galių?
Zbignevas: Aš nemitologizuočiau šitų dalykų. Kalbant apie tiesą mene svarbiausia nemeluoti sau ir nedaryti sau kompromisų. O įtaigus atlikimas ir yra tiesa. Ar jis spinduliuoja demoniškumą ar dieviškumą turėtų spręsti klausytojai.
– Kaip suvaldyti savo emocijas, neperdegti, tiksliau, kaip žengti prie fortepijono su maksimaliu energijos užtaisu?
Rūta: Kadangi iki pasirodymo vyksta ilgas ir intensyvus darbas, reikia rasti laiko ir poilsiui. Paskutinėmis dienomis prieš koncertą aš net kalbėti nenoriu, nes kiekvienas ištartas žodis eikvoja energiją. Stengiuosi atsiriboti nuo pašalinių veiksmų.
Koncerto dieną parepetuojame, o po to kelias valandas skiriame poilsiui. Laukimo būsena visada yra nerimastinga. Bet specialiai nieko nedarome, kad atsikratytume jaudulio. Prieš išėjimą į sceną, jei turiu galimybę, mėgstu valandėlę pasnausti, kad galva būtų šviežia.
Zbignevas: Artėjant pasirodymui pašaliniai įspūdžiai trikdo ir blaško. Abejoju ar kada nors bus atsakyta į klausimą, kas vyksta energetiniame laike, kai atlikėjas išeina į sceną. Prieš koncertą atlikėjui svarbu būti susikaupusiam, bet neužsiveržusiam.
– Apie ką galvojate prieš pat išėjimą į sceną?
Zbignevas: Tik apie muziką. Tikrai negalvojame kaip patikti publikai.
Rūta: Publika iš tavęs traukia energiją, kuria privalai užpildyti visą erdvę. Iš tiesų tai yra didžiulė iškrova. Po koncerto būni šlapias kaip išėjęs iš dušo.
Zbignevas: Atlikėjo ir muzikos samplaikoje atsispindi visas gyvenimas. Juk koks esi žmogus, tokią informaciją neverbaliniu būdu ir transliuoji.
– Ar buities rūpesčiai netrukdo kurti muzikinės magijos?
Rūta: Nesame iš Mėnulio nukritę. Pavyzdžiui, aš labai mėgstu žemės ūkio darbus. Veiklos pakeitimas man padeda pailsėti, atsiriboti nuo tiesioginių darbų.
– Kažkada minėjote, kad negalite atostogauti. Kur nors išvykę, po kelių dienų beprotiškai ilgitės grojimo. Ir jei negalite prisiliesti prie klavišų, jaučiate nerimą ir stresą.
Zbignevas: Anksčiau man sunkiai sekdavosi dešimt dienų ištverti be grojimo ir aš per atostogas kankindavausi arba neatostogaudavau. Dabar situaciją pakoregavau – kai kur nors išvažiuoju bent savaitei, su savimi vežuosi elektrinę klaviatūrą. Šią vasarą su šeima dešimt dienų ilsėjomės užsienyje, tai jaučiausi komfortiškai, nes turėjau elektrinę klaviatūrą.
Žinoma, kartais yra reikalingas atsitraukimas nuo profesinės veiklos, bet tapatybės klausimas – kas tu esi – nuolat egzistuoja. O kad pasitvirtintum savo tapatybę, tereikia prisėsti prie fortepijono ir sugrįžta jėgos, mintys, pasitikėjimas savimi.
Rūta: Zbignevas turi mažiau galimybių skirti laiko grojimui, tad kur nors vykdamas vežasi klaviatūrą. Aš laiko turiu daugiau ir viską susiorganizuoju taip, kad viską spėčiau be streso.
– Kažkada, kai lankiausi jūsų namuose, vienoje erdvėje stovėjo keli instrumentai, tarp kurių buvo tik menkas praėjimas. O kaip dabar?
Zbignevas: Mano namuose yra fortepijonai, pianinas, elektrinis instrumentas.
Rūta: Pianistas turi turėti pakankami instrumentų.
– Kaip dažnai repetuojate ruošdami koncertinę programą?
Zbignevas: Kasdien kartu grojame dvi tris valandas, taip pat grojame atskirai. Repetavimui nėra svarbus paros metas. Kada turime laiko, tada ir grojame.
– Kažkada buvote ir sutuoktiniai. Iširus šeimyniniams santykiams jums pavyko išsaugoti tamprų ryšį per muziką.
Rūta: Muzikoje yra kitokia erdvė ir kitoks bendravimas, nei asmeninių santykių plotmėje.
– Ar muzikoje pasireiškia moteriškas mąstymas, vyriškas mąstymas. Gal būt kai kuriuose kūriniuose ryškesnė moteriška linija, kituose – vyriška?
Zbignevas: Muzikoje įtaką turi dvasinis, o ne fizinis lygmuo. Kitaip sakant, kaip vyrai, taip ir moterys turi valią arba jos neturi, turi dvasinę jėgą arba neturi.
– Žmonių charakteriai ir temperamentai skiriasi. Vienas gal nori būti plastiškesnis, kitas santūresnis. Kaip vienam kito neužgožti?
Zbignevas: Norėtųsi kuo mažiau akcentuoti išorę, daugiau dėmesio skirti vidinei transliacijai. Garsiausi fortepijono pedagogai sako, kad atlikėjai turi naudoti kuo mažiau judesių. Nebent tie judesiai yra reikalingi atskleisti tos muzikos dvasią ir charakterį. Esminis klausimas ką scenoje veikia atlikėjas – ar jis atėjo save parodyti, ar atnešė kažkokią žinią.
– Kaip kaimynai reaguoja, už sienos girdėdami koncertus?
Rūta: Zbignevas gyvena nuosavame name, kaimynai jo grojimo negirdi. Man pretenzijų kaimynai nereiškia. O kartą kaimynė, gyvenanti aukštu žemiau, atnešė gėlių. Padėkojo už gražų grojimą.
– Pianisto turtas yra rankos? Kaip jas saugote, gal esate apdraudę?
Zbignevas: Gal ir reikėtų apsidrausti rankas, bet jos yra pagydomos. Manau, kad pianisto didžiausias turtas yra galva.
Rūta: Zbignevas gyvenime ne kartą buvo susižeidęs, susilaužęs rankas. Kartą stiklo šukė perpjovė delną, o dėl to vieno piršto nervas buvo nutrauktas.
Zbignevas: Kai buvo nutrauktas nervas profesinė pauzė truko du mėnesius. Bet ranka sėkmingai sugijo. Šiuo metu nejaučiu jokio fizinio diskomforto.
– Zbignevai, vaikystėje prie pianino kabėdavo tėvo diržas. Iš pradžių neturėjote didelio noro muzikuoti. Kaip atsitiko, kad pajutote muzikos magiją ir grojimas tapo didžiule aistra?
Zbignevas: Nebuvau tas vunderkindas, kuris vos pradėjęs vaikščioti sumanė atsisėsti prie fortepijono. Buvau normalus, išdykęs vaikas, labiau norintis žaisti lauke su draugais, negu groti. Mėgavimasis grojimu ateina su laiku, kai suvoki, kad tai, kas užrašyta ženklais nėra kažkas tai izoliuota ir atskirta nuo gyvenimo.
Šeimoje nebuvo muzikų, bet tėvas, buvęs politinis kalinys suprato, kad menas yra ta sritis, kur nėra politinės ideologijos. Kad tai švari zona, kur žmogus gali laisvai mąstyti. Pirmoji pianino mokytoja į namus atėjo, kai buvau 4 metų.
Rūta: Aš buvau gera mergaitė, pirmūnė. Man diržo nereikėjo. Mano tėvai buvo susiję su muzika, todėl nuo mažens ją priėmiau natūraliai. Mane net reikėdavo atitraukti nuo pianino, nes buvau prie jo visą laiką prilipusi.
– Pakalbėkime apie muzikos siunčiamus ženklus. Zbignevai, esate pasakojęs, jog kartą į svečius atėjo tėvas, o jūs rengėtės koncertui, grojote Olivierio Messiano „Amen vizijas“ apie Jėzaus agoniją. Tėvas įdėmiai klausėsi jūsų grojimo, o paskui keistai pakraipė galvą ir išėjo. Jums smilktelėjo širdį, prasliuogė mintis, kad kūrinys susijęs su mirtimi. Jūsų tėvas mirė kiek vėliau, per koncertą, kai tą patį kūrinį grojote Filharmonijoje.
Zbignevas: Sutinku, kad atsitiktinumų gyvenime retai kada būna. Bet aš sąmoningai neieškau lemties ženklų. Tiesiog gyvenimas ir taip kasdien pateikia pakankami staigmenų. Tik reikia išmokti teisingai į jas reaguoti.
– Ko reikia, kad fortepijoninis duetas skambėtų harmoningai?
Zbignevas: Reikalingas nuoseklumas, disciplina, pastovumas. Jeigu pradėjai kažką daryti, turi daryti iki galo. Talentas labai svarbu, bet jo toli gražu neužtenka.
– Ar jūs savo duetą pavadintumėte lemtingu? Jus suvedė ir muzika, ir žmogiški jausmai. Vėliau jūsų santuoka nutrūko, bet duetas išliko. Stebėtina, kad įvairios gyvenimo peripetijos nepadarė įtakos jūsų bendrai veiklai.
Rūta: Yra įdėta daug darbo, paaukota daug laiko ir jei reikėtų kažką keisti, tektų viską pradėti nuo nulio. Tačiau mūsų dueto neženklinčiau lemties aureole. Dar jaunystėje mums buvo labai patrauklus dueto žanras, nes kai pradėjome profesionaliai groti, duetas nebuvo populiarus Lietuvoje. Muzikos pasaulyje buvo tuščia niša, kurią norėjosi užpildyti. Iki šiol mus vienija bendras tikslas – muzika. Abu norime, kad mūsų atliekama muzika skambėtų kuo geriau ir džiugintų klausytojus.
– Ar būna, kad vieni kūriniai lengvai paklūsta muziko rankoms, o prie kitų tenka paprakaituoti?
Rūta: Be abejo, visko būna. Tai, kas koncerto metu atrodo lengva, iš tiesų nėra lengva, nes muzikoje nebūna lengva.
Zbignevas: Žinoma, muzikinė medžiaga visada turi pasipriešinimą. Pagrindinė atlikėjo misija – padaryti taip, kad klausytojui iš šalies atrodytų, jog viskas vyksta lengvai. Juodas repeticijų darbas scenoje neturi matytis.
– Ar turite mėgstamiausius kompozitorius?
Zbignevas: Yra kas labiau patinka, bet stengiamės būti universalūs.
Rūta: Manau, kad atlikėjas turi sugebėti groti viską. Žinoma, jie kūrinys nepatinka, tada jo geriau iš viso negroti.
Zbignevas: Galima vadintis Chopino ar Liszto atlikėju, bet vis tik gyvename XXI amžiuje ir būtų keista nesidomėti tuo, kas yra kuriama šiandien.
– O psichologiškai sunkiau išgauti norimą rezultatą grojant keturiomis rankomis ar duetu su dviem fortepijonais?
Zbignevas: Psichologiškai sunkiau yra groti klasikinį repertuarą, negu šiuolaikinę muziką, nes klasikiniame repertuare tave varžo sąmoningai ar nesąmoningai girdėti atlikėjai. Viena vertus, gerai, kad varžo, tada tenka pasitempti. Šiuolaikinėje muzikoj yra šiek tiek lengviau. Kai kompozitoriai mums sukuria kūrinį, mes laisvai jį galime interpretuoti.
Rūta: Grojant keturiomis rankomis yra sėdėjimo diskomfortas, nes sunku išsitekti prie fortepijono. Grojimo keturiomis rankomis žanras yra labiau skirtas kamerinei aplinkai.
– Kai kurie muzikantai būna egocentriški ir kaprizingi, kelia daug reikalavimų. Ar jūs esate reiklūs koncertų organizatoriams?
Zbignevas: Mes turime vienintelį prašymą, kad instrumentai būtų gerai suderinti.
***
Spalio 20 dieną 19 valandą Valdovų rūmuose IV tarptautinio M. K. Čiurlionio muzikos festivalio atidarymo koncerte pasirodys R. Rikterės ir Z.Ibelhaupto fortepijoninis duetas.
Programoje: M. K. Čiurlionis – Simfoninė poema „Miške“ (J. Aleksos transkripcija 2 fortepijonams);
M. Clementi – Sonata B-dur, Op.1a;
C. Saint-Saënsas – Variacijos Beethoveno tema, Op.35;
J. Brahmsas – Variacijos Haydno tema, Op.56b;
F. Lisztas – Parafrazė „Prisiminimai apie Don Žuaną“, S.656
.
