Dėl įvairių, gilesnės analizės reikalaujančių priežasčių anonsuojami didieji paradigminiai pokyčiai – politinių aspektų išryškinimas, amžinosios meilės triumfo slinktis pasmerktumo link, galų gale perdėm šiuolaikiškas, modernus žvilgsnis į jaunų žmonių jausmų pasaulį – netapo kūnu. Ir ačiū Dievui!
Rafinuotas, subtilus W.Shakespeare‘o tragedijos įrėminimas Benito Mussolini fašistinės Italijos, taip pat šalies, išgyvenančios dvasinį, ekonominį pakilimą 6-ame dešimtmetyje, istorinėmis kronikomis, žvangantys ginklai ir žlungančios viltys šiandien logiškai atveda herojus iki tragiško finalo. Ir tai visiškai neprieštarauja tradiciniam teksto perskaitymui. Maža to, įspūdingas spektaklio kūrėjų – choreografo ir scenografijos dailininkės Tatyanos van Walsum – požiūrio į problemą tapatumas beveik nepalieka galimybės žiūrovui pačiam perskaityti tekstą kaip nors kitaip.
Aiškiai geografiškai apibrėžta veiksmo vieta – E.U.R. kvartalas Romoje. Jeigu kas nesusigaudė, mintis dar pastiprinta skoningomis videoprojekcijomis, o jeigu jau visiškai nesiorientuoji, tai štai jums dar ir malachitinės kolonos. Visa tai puikiai koreliuoja su tos pačios dailininkės kurtais kostiumais, priskiriant juodą ir baltą pasaulėžiūrą Kapulečiams, o demokratines vizijas Montekiams.
Tokių tobulų paveikslėlių apsuptyje kažkodėl pradedu ilgėtis Jacovskių daugiaprasmių sprendimų. Vis dėlto už gana komfortiškos interpretacijos ribų teatrinio vyksmo stebėtoją retkarčiais išmeta šviesų dailės meistrai – Bertas Dalhuysens ir Wijnandas van der Horstas. Akivaizdu, kad jie išgirdo S.Prokofjevo kankinantį smuikų čirpinimo universumą.
Paskui S.Prokofjevo genialią muzikinę W.Shakespeare‘o interpretaciją sąmoningai ar ne nuseka ir spektaklio choreografas K.Pastoras. Nors partitūra ir patrumpinta, o kai kurie muzikiniai epizodai pritraukti prie K.Pastoro ir su juo dirbusio dramaturgo Willemo Brulso kūrybinės vizijos, literatūrinio žodžio, muzikinio motyvo ir choreografinės frazės rišlumas tenkina reikliausią estetinį poreikį.
Akivaizdi, nors ir gana netikėta gravitacija link „drambaleto“ stilistikos gali būti suprantama įvairiai – galbūt tai nauji vėjai, o gal tai tiesiog istorinio, 1940 m. pastatyto šedevro citatos?
Lietuvos baleto trupės artistams taip pat yra kur pasireikšti. Beje, ne tik kaip valdantiems įvairias choreografines technikas šokėjams, bet ir kaip vaidmenų kūrėjams. Šiuolaikinis S.Prokofjevo baleto įvaizdinimas leidžia labiau individualizuotai pasimatuoti W.Shakespeare‘o dramos herojų kaukes, todėl buvo gana įdomu stebėti šiame balete veikiančias skirtingas artistų sudėtis.
Premjeriniame spektaklyje romantiškus įsimylėjėlius šokusi pora – Kristina Gudžiūnaitė ir Genadius Žukovskis nebuvo tokie jau prognozuojamai romantiški. Tai dvi dominuojančios, šiuolaikiškos asmenybės, nebijančios atsakyti už savo veiksmus ir žodžius. Vis dėlto tokioje šiuolaikiškai pragmatiškoje traktuotėje atsiranda nemenkas pavojus nuslysti į atvirai buitines sferas, prarasti ryšį su K.Pastoro poetiškomis choreografinėmis potekstėmis.
Nepriekaištingai techniškai įvaldyti sudėtingi duetai, monologai ir dialogai su kitais personažais ne visada turėjo tą transcendentinį skambesį, tokį būdingą minėto kūrėjo choreografijai. Gerokai labiau pakylėti pasirodė Anastasijos Čumakovos ir Romo Ceizario įsimylėjėliai. Į aukštesnes sferas šį duetą akivaizdžiai ištempia Anastasijos talentas, pabrėžtinai klasikinė vaidmens vizija.
R.Ceizaris netrukdo dominuoti savo Džuljetai, nekintamai pasilikdamas elegantiško, gana santūraus jaunuolio vaidmenyje. R.Ceizaris taip pat netrukdo šiame spektaklyje dominuoti visiems, kas tik netingi. Galbūt todėl spalio 29-ąją šokusioje minioje buvo labiau matomi tokie personažai kaip Tebaldas (Stanislavas Semianiura), Merkucijus (Voicechas Žuromskas), staiga tapęs labai svarbus Benvolio (Kipras Chlebinskas. Bravo, nėra mažų vaidmenų).
Būtent minėtą dieną senjoros Kapuleti vaidmenyje pasirodžiusi Rūta Lataitė nurungė premjerinę Olgą Konošenko ir buvo kur kas labiau įtikinanti visais įmanomais aspektais. Pribloškiamai gražus ir išraiškingas Ernestas Barčaitis senjoro Kapuleti vaidmenyje metė rimtą meninį iššūkį mūsų taip mėgstamam Martynui Rimeikiui, kuris savo ruožtu II veiksmo raudos scenoje buvo tiesiog nepralenkiamas.
Premjerinio jaudulio, temos ir muzikos įkvėpta mūsų baleto trupė gal ir per daug vietomis mostagavo rankomis, tačiau visumoje pasirodė esanti tinkamo dvasinio ir techninio tonuso. Beišsikvepiantis finalas įgavo naują kvėpavimą stebint Modesto Pitrėno judesio amplitudes už dirigento pulto, tarsi pratęsiančias ir papildančias scenoje dėstomą choreografinę mintį. Iš tiesų šis dirigentas tiesiog sutvertas diriguoti tokius emocijų turtingus baletus.
Įvairių meninių atradimų ir praradimų visoje šioje K.Pastoro rafinerijoje būta ir daugiau, bet bent jau mes išliksime paslaptingesni ir leisime žiūrovui pačiam išskleisti savo fantazijos ir asociatyvaus mąstymo sparnus. Ką gali žinoti, gal dar po dvidešimties metų nusibos peilių dūriai Romos tarpuvartėse ir atsiras noras išsitraukti istorines rapyras Veronos aikštėje.