Tai jau ketvirtas Philipo Glasso apsilankymas Lietuvoje. Prieš tai jis čia koncertavo 2014 metais, kuomet į festivalį „Gaida“ atvyko su savo ansambliu ir sulaukė ypač didelio publikos susidomėjimo. Taip pat ir šiemet bilietai į koncertą buvo greitai išparduoti, o dalis klausytojų pirko stovimas vietas.
Iš viso girdėjome dvidešimt etiudų, kuriuos Philipas Glassas su pertraukomis rašė apie dvidešimt metų (1994–2012). Pats kompozitorius pasakoja, kad juos sukūrė norėdamas tobulinti savo grojimo fortepijonu techniką, kuri, anot Glasso, niekada nebuvo itin gera: dalis etiudų jam iki šiol yra pernelyg sudėtingi.
Glasso stilius yra lengvai atpažįstamas ir vientisas, tačiau jo etiudai skiriasi tempu, dinamika ir nuotaika; jie taip pat atspindi subtilius Glasso kūrybinės raidos pokyčius. Pirmojoje etiudų knygoje – pirmuosiuose 10 etiudų – jis buvo susitelkęs į fortepijono skambinimo technikų vystymą, o antrojoje knygoje, pradėtoje kurti praėjus ketveriems metams po pirmosios baigimo, – dar 10 etiudų – Glassas labiau susidomėjo harmoninio ir ritminio plėtojimo įvairove. Tad koncertas, užtrukes daugiau nei porą valandų, visai neprailgo dėl etiudų įvairovės. Ypač įdomu buvo išgirsti labai skirtingas jų interpetacijas.
Rusų pianistui ir kompozitoriui Antonui Batagovui minimalizmas itin artimas: jis pats kuria postminimalistinę muziką, o „Los Angeles Times“ jį netgi pavadino rusų Terry Riley. Batagovas grojo neįtikėtinai skaidriai, preciziškai ir subtiliai, puikiai atskleisdamas instrumento spalvas ir galimybes.
Taivane gimusi, Austrijoje užaugusi Jenny Lin grojo techniškai nepriekaištingai, kone tobulai, bet jos fortepijono skambesys buvo vienodokas, jam stigo įvairovės ir subtilesnių niuansų. Jenny Lin interpretacija koncerto kontekste atrodė šiek tiek per blanki.
Ypač efektingai grojo Petras Geniušas, atskleidęs stiprų asmeninį santykį su Philipo Glasso muzika. Iki šiol neteko girdėti panašios Glasso muzikos interpretacijos – labai jautrios ir gaivališkos vienu metu. Itin raiškios muzikinės frazės ir platus dinaminis spektras pavertė Glassą minimalistu romantiku – negirdėtas, tačiau paveikus derinys.
Pats Philipas Glassas grojo visai kitaip, nei pianistai: klausėmės ne atlikėjo, o kūrėjo, kuris nepretenduoja į nepriekaištingą techniką ir nebijo suklysti, o pagrojęs ne tai, kas užrašyta partitūroje – improvizuoti. Grojant Glassui, svarbiausia buvo ne technika, nors būtent ją lavinti norėdamas jis ir sukūrė šiuos etiudus, bet ypatinga nuotaika, kurią jis sugebėjo sukurti.
Kiekvienas klausytojas galėjo pasijusti tarsi atėjęs pas kompozitorių į svečius, kuriam kompozitorius paskambina kažką naujo, tik ką sukurto, gal dar iki galo ir neišbaigta: galėjome justi tarsi kompozitoriaus kūrybinės minties blyksnius, netikėtus proveržius ir tarsi stabtelėjimus juos formuluojant. Tad nors klausėmės vieno reikšmingiausių šiuolaikinės muzikos kompozitorių, jis, būdamas ant scenos, atrodė esantis greta savo klausytojų, grojantis ne sausakimšai salei, o kiekvienam mūsų.
