E.Indjicas Vilniuje viešės trečią kartą. Prieš tai jis du kartus koncertavo su orkestru. Šįkart tai bus solinis pianisto pasirodymas.
„Man solo pasirodymai labiau patinka, nes tada galima perteikti daug daugiau muzikinių niuansų ir subtilesnių emocijų.
Prieš tai Vilniuje viešėjau labai trumpai, tik šiek tiek pasivaikščiojau po senamiestį – švarus, jaukus ir gražus miestas. Dabar tikiuosi labiau pažinti Vilnių, nes jame žadu praleisti kelias dienas“, – prieš kelionę į Lietuvą kalbėjo E.Indijcas.
– Kiek žinau, jūsų šeimos istorija yra gana dramatiška?
– Kai senelį 1919 metais nušovė bolševikai, mano močiutė kartu dviem sūnumis ir dviem dukterimis pabėgo iš Rusijos. Jie 9 metus praleido įvairiose Rytų šalyse, galiausiai atsidūrė Belgrade. Serbijos karalius mėgo kilmingus rusus, ne kartą buvo šiltai bendravęs su caru Nikolajumi II, tad priglaudė atvykėlius po savo sparnu ir mokėjo už mokslus. Vėliau mano mama ištekėjo už mano tėvo, serbų armijos generolo. Santuoka nebuvo labai sėkminga.
Aš gimiau tuoj pat po Antrojo pasaulinio karo. Po to, kai komunistai užėmė valdžią Jugoslavijoje ir ten gyvenančius rusus pradėjo grąžinti į Sovietų sąjungą, mano mama ir senelė nusprendė išvykti į Bostoną.
Amerikoje gyvenau iki 23 metų, baigiau Harvardo universitetą. Po to išvykau į Prancūziją, čia sutikau būsimą žmoną Odile.
– Kada jūsų gyvenime atsirado muzika ir pianinas?
– Viskas prasidėjo tuomet, kai būdamas aštuonerių pamačiau seną filmą apie Fredericą Chopiną „Daina, kurią verta prisiminti“. Man labai patiko filme skambanti muzika. Mama, pamačiusi mano susidomėjimą muzika, nupirko pianiną.
Mama kažkada irgi bandė tapti profesionalia pianiste. Belgrade ji baigė konservatoriją. Kai įsikūrė Amerikoje, grodavo savo malonumui.
Aš mokiausi groti su dideliu entuziazmu. Gyvenome neturtingų pabėgėlių rajone. Bendraamžiai berniukai, kasdien gainiodavę kamuolį kieme, manęs klausdavo kodėl domiuosi muzika, nes tai esą labiau tinka mergaitėms.
Mano kasdieninės pastangos greitai davė vaisių. Būdamas devynerių jau grojau su orkestru. Taigi, mano gyvenimo kelias buvo nulemtas nuo mažens. Niekada net minties nekilo, kad galėčiau daryti ką nors kitą.
Man labai pasisekė, kad dirbau su Liubove Stephani ir Alexandru Borovsky, Annos Yesipovos studentais ir Sergejaus Prokofjevo bendramoksliais, ir be abejo – su Witoldu Małcużyńskiu ir Arthuru Rubinsteinu.
Taip pat tolesnei karjerai buvo svarbūs tarptautiniuose konkursuose iškovoti prizai.
– Galima sakyti, kad jūsų gyvenime nuolat dalyvavo jūsų muzikos dievaičio dvasia. Pirmoji tarptautinė sėkmė aplankė 1970 metais – Varšuvoje tapote tarptautinio F.Chopino konkurso laureatu, esate įrašęs visas 57 F.Chopino mazurkas. Tikriausiai, iki šiol jis yra jūsų mylimiausias kompozitorius?
– Būsiu sąžiningas – taip. Bet man patinka ir kiti kompozitoriai: L.van Beethovenas, W.A.Mozartas ir J.Brahmsas, R. Schumannas.
– Dėl F.Chopino jūs patekote į tarptautinį skandalą – tapote stambaus mąsto sukčiavimo auka. Papasakokite, apie anglų pianistės Joyce Hatto apgavystes. Ši muzikė pasisavino jūsų įrašytas F.Chopino mazurkas. Ji šiek tiek pakeitė atlikimo greičio niuansus ir ant muzikos albumo užrašė savo vardą.
– Jaunystėje pianistė J.Hatto koncertavo, netgi padarė keletą muzikos įrašų, tačiau jos grojimo niekas rimtai nevertino ir galima sakyti, jog praktiškai nesidomėjo jos muzikine karjera. Niekas nepastebėjo ir jos pasitraukimo iš scenos 1976 metais. To priežastis esą buvo diagnozuotas vėžys. (Bet po J.Hato mirties kalbintas konsultantas radiologas sakė, kad pirmą kartą pianistei vėžys buvo diagnozuotas 1992 metais).
Tačiau maždaug nuo 1990 metais pradėjo aiškėti, kad nesėkmės ne tik sustiprino niekam nežinomos pianistės charakterį, bet iškėlė jos talentą iki neregėtų aukštumų. Ji pradėjo leisti vieną muzikos albumą po kito, sprendžiant iš datų, kai kada ji įrašydavo po kelis albumus per dieną. Kai kada jos grojimui akomponuodavo orkestras, kuriam vadovavo niekam nežinomas dirigentas – kažkoks Rene Kohleris.
Per tą laiką gyvai grojančios jos niekas nematė. Esą pianistė vengdavo dėmesio dėl ligos, tad dirbo namuose įrengtoje studijoje.
Įdomiausia, kad J.Hatto buvo kritikų numylėtinė. Kritikai gyrė J.Hatto atlikimo įvairiapusiškumą: neregėtai platus repertuaras aprėpė beveik visą muzikos istoriją – nuo baroko iki šių dienų. Visus daugiau kaip 100 kompaktinių įrašų ji savo vardu išleido per paskutinius 15 metų, iki savo mirties 2006 metais. Ji mirė sulaukusi 76 metų.
Siaubinga afera į viešumą iškilo 2007 metais. Vienas amerikietis klasikinės muzikos gerbėjas nusipirko J.Hatto muzikos albumą, kuriame buvo įrašyti Franzo Liszto „Transcendentiniai etiudai“.
Jis nutarė muzikos klausytis naudodamasis multimedijos grotuvu. Tačiau grotuvas įrašą automatiškai priskyrė vengrų pianistui Laszlo Simonui.
Šokiruotas muzikos mėgėjas apie savo atradimą pranešė muzikos kritikams. Buvo nustatyta, kad įrašai yra identiški, tik dėl maskuotės garso takeliai J.Hatto muzikos albume buvo šiek tiek pareguliuoti kompiuterinės programos būdu. Vėlesnių turimų metu buvo nustatyta, kad visi per 15 metų paskelbti J. Hatto muzikos albumai yra kitų pianistų kūriniai. Buvo pavogti 91 atlikėjo įrašai.
J.Hatto pavogtų kūrinių kolekcijoje atsidūrė ir mano įrašytos F.Chopino mazurkos.
Anglų pianistė veikė kartu su savo vyru Williamu Barringtonu-Coupe, kuris buvo muzikos įrašų prodiuseris.
Manau, jog tai moteriai pasisekė, kad mirė nesulaukusi gėdingos pabaigos. Jos vyras iš pradžių viską neigęs, vėliau prisipažino. Jis sakė norėjęs, kad serganti vėžiu žmona mirtų būdama garsi.
Baisiausia, kad kritikai daug metų nepastebėjo apgaulės ir J.Hatto liaupsino už genialumą. Bet juk neįmanoma, kad vienas žmogus aprėptų tokį muzikos kiekį, grotų skirtingais stiliais.
Pavyzdžiui, tikrasis albumo savininkas už savo įrašą sulaukdavo baisios recenzijos, tačiau tie patys kritikai J.Hatto pavarde paženklintus albumus tiesiog liaupsindavo. Tiesą sakant, šis skandalas man buvo tokia gera reklama, tad net nesvarsčiau galimybės J.Hatto vyrą, vargšą našlį paduoti į teismą. Apie mane rašė visi svarbiausi užsienio leidiniai.
– Gal kokių nors kuriozų yra nutikę koncertų metu?
– Kartą Paryžiuje vidury koncerto nukrito fortepijono pedalas. Instrumentas pradėjo gausti, buvo baisu. Pagalvojau, kad jeigu aš nekreipdamas dėmesio toliau grosiu, žiūrovai pasakys, kad esu nevykęs pianistas. Tuomet nutraukiau koncertą ir paprašiau pakvieti fortepijonų meistrą. Man pasakė, meistras jau išėjo namo. Na, tada aš pats tą pedalą atstačiau į vietą.
Po mano sėkmingo meistravimo publika pašėlusi ėmė ploti. Tai nutiko gal prieš 20 metų. Niekas dabar neprisimena ką tuomet grojau, bet visi prisimena nuotykį su pedalu.
– Ar labai skiriasi įvairių kartų pianistų požiūris į profesiją?
– Mano laikais buvo kitokia epocha, manau geresnė. Turiu mokinių, kuriems 19-20 metų. Jie sako, kad yra seni. Kaip pavyzdį rodo į kokį nors kiną, kuris nuo trejų metų groja. Prodiuseriai viską gadina, nes kaip vertybę pažymi ankstyvą amžių. O anksčiau, net jei vaikai buvo genialūs, mokytojai buvo supratingesni ir juos saugodavo, sakydavo, kad jiems reikia subręsti. Iš pradžių reikėjo suformuoti įsivaizdavimą kas tai yra muzika. A. Rubinsteinas karjerą pradėjo būdamas 50 metų. Ir S.Rachmaninovas rimtai koncertuoti pradėjo būdamas 40 metų.
– Kokias pamokas muzikoje ir gyvenime jums yra teikęs jūs mokytojas, vienas garsiausių XX amžiaus pianistų A. Rubinsteinas?
– Jis mylėjo gyvenimą, buvo optimistas. Neretai sakydavo, kad nereikia 10 valandų sėdėti prie instrumento ir repetuoti gamas. Jam muzika turėjo būti palaima. Bet kartą aš lankiausi pas jį svečiuose Paryžiuje ir likau nakvoti. Jis mane prižadino trečią nakties, nes sumanė pagroti tam tikras savo programos vietas, kuriose koncertuodamas šiek tiek klydo. Tai reiškia, kad bet kokiu atveju pianistas turi groti.
Aš stengiuosi groti kiekvieną dieną po šešias valandas. Jeigu vykstu kur nors pailsėti, tai tik kokioms trims dienoms. Blogai yra ilgą laiką negroti, nes po to reikia intensyviai dirbti, kad atgautum formą.
Taip pat įvairiose šalyse aš rengiu meistriškumo pamokas. Paryžiuje pianistams padedu pasirengti konkursams. Neretai mane kviečia į pianistų konkursus būti vertimo nariu.
– Papasakokite apie savo šeimą. Jūsų žmona Odile yra garsaus prancūzų kompozitoriaus Henri Rabaudo anūkė.
– Turiu du suaugusius vaikus – sūnų ir dukterį. Vaikystėje jie mokėsi groti fortepijonu bei violončele. Duktė Juliette dabar yra populiariosios muzikos prodiuserė. Gal tai jos savotiškas protestas prieš klasikinę muziką. Bet ji labai patenkinta tuo, ką daro. Sūnus Alexanderis yra viešųjų ryšių atstovas Vatikane.
Mano sūnui ir dukteriai vaikystėje patikdavo klausytis kaip aš groju. Bet mačiau, kad jie neturi stiprios motyvacijos eiti muzikos keliu. Tie, kurie šiais laikais nori padaryti karjerą, turi kasdien groti po kelias valandas, nes visiems neužteks vietos po saule. Vien Kinijoje šiuo metu yra 50 milijonų pianistų.
Mano žmona Odile Miunchene baigė vokiečių literatūrą, vėliau Paryžiuje – skulptūrą.
Prieš trisdešimt metų mes su žmona netoli Paryžiaus nusipirkome XVII amžiaus vienuolyną ir ten įsikūrėme. Pastatas labai didelis, kasmet tenka vis ką nors paremontuoti. Prie namų yra sodas, netoliese – miškas. Man patinka laiką leisti gamtoje. Jei turiu lako, užsiimu sodininkyste. Tačiau iš tikrųjų namuose praleidžiu nedaug laiko. Kartais į gastroles vykstame kartu su žmona.
– Kaip jūs susipažinote?
– Paryžiuje studijavau kompoziciją pas Nadia Boulander. Vieną dieną parduotuvėje rinkausi fortepijoną. Prie manęs priėjo brandi moteris ir pasakė, kad gerai groju. Ji taip pat ėmė groti. Po to pakvietė mane į svečius, norėjo parodyti fortepijoną, kurio klaviatūra lenkta kaip pusmėnulis. Mane tai sudomino, pabandžiau groti tuo fortepijonu. Po kiek laiko į namus sugrįžo tos moters duktė. Ji man iškart patiko. O jos motina net supyko, kad visą dėmesį sutelkiau į merginą, o fortepijoną pamiršau. Susituokėme po 6 mėnesių. Taip visam laikui likau Prancūzijoje.
– Publika skirtingose šalyse taip pat skirtinga. Kaip jus sutinka gerbėjai?
– Šiaurės šalyse žmonės santūresni. Bet man visų svarbiausia koncerto metu su publika sukurti harmoningą energetinį balansą.
Slavų šalyse, Italijoje bei Ispanijoje gerbėjai linkę pamaloninti atlikėjus skanumynais, kokiais nors suvenyrais. Pavyzdžiui, Lenkijoje muzikos klausytojai žino, kad mėgstu aguonų tortą – tai užsiminiau per vieną interviu. Tad dabar po kiekvieno koncerto Lenkijoje man būna įteikiamas aguonų tortas.
*
Lapkričio 15 d. 19 val. Valdovų rūmuose IV tarptautinio M.K.Čiurlionio muzikos festivalio uždarymo koncertas. Eugenas Ingjicas (Prancūzija, fortepijonas).
Programoje:
C. Debussy – 5 preliudai: „Feuilles mortes“, „Les fées sont d'exquises danseuses“, „Général Lavine – eccentric“, „Ondine“, „Feux d'artifice“;
F. Chopin – Mazurkos Op. 50 Nr. 3 cis-moll, Op. 24 Nr. 4 b-moll, Op. 63 Nr. 3 cis-moll;
R. Schumann – Davidsbundlerių šokiai Op.6; ----------- F. Chopin – Ballade Op.23 g-moll;
F. Chopin – Impromptus Op.36 Fis-dur ir Op.51 Gis-dur;
F. Chopin – Scherzo Op.31 b-moll.
