Amerikiečių autoriaus Alberto Ramsdello Gurney 1988-aisais į dramaturginį tekstą sugulusi dviejų visiškai skirtingų vaikystėje susipažinusių žmonių – Aleksandros ir Tomo – visą gyvenimą trukusi susirašinėjimo istorija vos po poros metų buvo įvertinta Pulitzerio premija, ir šis iki skausmo intymus, jautrus, sentimentalumo bei vilčių kupinas apsikeitimas laiškais, apkeliavęs visą pasaulį, pasiekė ir Lietuvos teatro gurmanus. „Meilės laiškų“ dueto vyriškoji pusė – aktorius Kostas Smoriginas – atskleidė, jog drauge su I. Balsyte bei režisieriumi D.Kazlausku nusprendė išsaugoti pjesės autentišką epistolinį žanrą scenoje ne vaidinant, o skaitant.
„Ši istorija perimta iš tikrų žmonių – herojų prototipų – buvo, ko gero, šimtai ar net tūkstančiai liūdnokų, tragiškų istorijų. Per karą, būdavo, įmeta laišką į butelį ir po 40 metų jis pasiekia adresatą. O prie šių laiškų dramaturgui prisilietus jie įgavo kitokią formą. Kiekvienas žodis buvo pasvertas, dėl to jie parašyti labai protingai ir šviesiai – esama ir humoro, ir pykčio, ir nevilties, ir nuosmukių. Dabar mudu su Ilona bandome juos interpretuoti. Pasirinkome juos skaityti – nors galėtume mokėti ir atmintinai – bet renkamės tokią raišką, kad išsaugotume laiškų formą, jų atvirumą“, – pasakojo aktorius.
„Skaitydami pjesę stengiamės perteikti, ką tie žmonės galėjo jausti. Tai yra labai subtili ir šviesi istorija apie du žmones, kurie būti kartu galėjo tik laiškų forma. Jiedu visiškai skirtingi, lyg du pradai – vyriškas ir moteriškas, tokie skirtingi, kad, ko gero, jie niekada ir nebūtų galėję būti kartu.
Tomas ir Aleksandra – iš priešingų pasaulių: vienas tapo senatoriumi, kita – žymia dailininke, vienas buvo visiškai nelaisvas žmogus, kitai gyvenimas susiklostė gal net pernelyg laisvai – meniška būtybė pasirinko kūrybos ir maišto kelią, siekė būti provokuotoja mesdama iššūkį visiems aplinkui, negailėdama savęs“, – kalbėjo aktorė.
K.Smorigino scenos partnerė I. Balsytė taip pat pažymėjo, jog nepaisant komiškų elementų ir šviesaus sentimentalumo, pjesėje užkoduotas ypatingas liūdesys.
Abu aktoriai susimąstė, paprašyti prisiminti, kada paskutinį kartą patys ranka popieriuje vingiavo tikro, senamadiško laiško tekstą. K.Smoriginas pasidžiaugė pats neretai gaunantis nuoširdžių ir sentimentalių gerbėjų laiškų, netgi kūrybos, kurią siuntėjai prašo įvertinti, tačiau prisipažino teatrašęs vos keliems iš jų. Tuo metu I.Balsytė atskleidė, jog nors norėdama susisiekti su svetur gyvenančiais draugais ir artimaisiais mieliau naudojasi šiuolaikinėmis komunikacijos priemonėmis, patį įsimintiniausią savo gyvenime laišką ant popieriaus išliejo spausdinimo mašinėle.
„Niekada nebuvau mamai rašiusi laiškų. Kai įstojau į akademiją ir pirmo kurso studijos visiškai išvedė iš pusiausvyros, stovėjau akademijos viršutiniame aukšte, svarsčiau, kaip čia nušokti, – žinoma, tai nebuvo rimtai, ir pradėjau nejučiomis sakyti: „Brangi mama...“ Supratau, kokia ir pati jai esu brangi. Tada atsisėdau prie rašomosios mašinėlės – tai buvo 1983-ieji – ir parašiau mamai eiliuotos formos laišką, pirmą ir vienintelį tokį atvirą, ir išsiunčiau paštu.
Mudvi niekada apie jį nekalbėjome – žinau, kad laišką mama gavo ir perskaitė, – bet ji niekada nieko neklausė, o aš nieko nesakiau. Iki šiol turiu išsisaugojusi jo kopiją... Tai buvo labai svarbus mano gyvenime laiškas, ir, manau, kai kurie pjesės laiškai taip pat yra tokie svarbūs, tarsi užfiksavę esminius gyvenimo momentus. Kaip parašiau mamai būdama vaikas, taip dabar norėčiau tokius laiškus parašyti savo vaikams, nors bendraujame kasdien“, – atviravo aktorė.
Duetas sutartinai tvirtina, jog per atstumą puoselėjamų jausmų tema yra kaip niekada aktuali ir šiuolaikiniame nepavejamo tempo pasaulyje. „Žmonės susipažįsta socialiniuose tinkluose, net nebūna vienas kito matę. Tai vyksta jau kitame technologijų lygmenyje, bet bendravimo esmė nepasikeitė. Poros visiškai nemoka bendrauti vienas su kitu akis į akį, bet kuo puikiausiai susirašinėja“, – svarstė I.Balsytė.
Jos kolega pritarė, jog istorijų, primenančių „Meilės laiškus“, toli ieškoti nereikia. Be to, kartais toks nuotolinis ryšys gali būti vienintelis uždaresnės ir jautresnės sielos kelias į laimę. Aktoriai taip pat sutinka, jog ne vienam žiūrovui šypseną keliantys laiškai su smulkmeniškai detaliai aprašytais kasdienybės įvykiais tėra visiškai natūralus šiandieninių trumpųjų žinučių atitikmuo praeitame šimtmetyje.
„Dabar bendravimas yra greitas, bet ir visas gyvenimo tempas pasikeitęs. Juk vis dėlto „Meilės laiškai“ – ne šių dienų istorija, o anuomet visi kasdieniai procesai – ne tik susirašinėjimas – vyko kur kas lėčiau. Prisimenu, kaip su „Dainos teatru“ važiuodavome gastrolių į Kauną ir apsistodavome dviem savaitėms, nors turėjome galimybę grįžti į Vilnių.
Dabar, jei turėčiau Kaune kelis spektaklius, vakare sugrįžčiau į sostinę ir kitą dieną vėl keliaučiau atgal, o tada net nekildavo tokių minčių. Žiūrint iš šių dienų perspektyvos, tai buvo unikalus dalykas, nors tais laikais neatrodė nė kiek keista. Šiandieniniai tempai – visai kiti“, – prisiminimais dalijosi jau trisdešimt metų scenoje praleidusi aktorė.
Nepaisant per kelis dešimtmečius aukštyn kojomis apsivertusių susisiekimo būdų ir žmonių bendravimo, I.Balsytė ir K.Smoriginas sutinka, jog ranka rašyti laiškai saugo ypatingą tradiciją, kurios neatstoja jokios šiuolaikinės komunikacijos priemonės.
„Galbūt laiškai turi tokią reikšmę mūsų kartai, nes užaugome rašydami tik ranka. Aš iki šiol naudojuosi užrašų knygutėmis. Dabar visi turime planšetiunius kompiuterius, telefonus, aš pati tuo naudojuosi, bet išlikęs svarbus ryšys su rašymu ranka. Mano sūnui devyneri ir jis beprotiškai mėgsta rašyti įvairiausius laiškus, raštelius, netgi dienoraštį – būtinai ranka. Gal be epistolinio meno žmogus negali? Gal nuo širdies per ranką į popierių perduodama mintis yra gyvesnė?“ – svarstė I. Balsytė.
Dramaturgo A.R.Gurney ranka į popierių nugulę laiškai, Keistuolių teatro scenoje virtę jautria ir brandžia dueto akistata, ne vienam žiūrovui pažadina nostalgiškus prisiminimus apie nekantriai lauktus radinius pašto dėžutėje. Lieka manyti, jog artėjant švenčių sezonui ir užvėrus teatro duris parašyti daugiau nei atviruką ryšis ne tik aktoriai, bet ir „Meilės laiškų“ žiūrovai.
Parengė Agnė Vidugirytė
