Nuo gruodžio 1-osios jis keliauja po Vokietijos scenas su programa „Advento kalendorius: 24 bisai“, kurią gruodžio 16-ąją atveža į Lietuvą ir čia pristatys net šešiose salėse. „Susidomėjimas šia programa toks didelis, kad kitąmet vėl leisiuosi į Advento turą – jo metu aplankysiu JAV ir bent septynias Europos sostines“, – džiaugėsi Gintaras.
Jo „Advento kalendoriuje“ – net 24 skirtingų kompozitorių miniatiūros, tarp jų – paties G.Januševičiaus atrasti muzikiniai brangakmeniai ir žymiausių istorijoje pianistų skambinti „bisai“. „Mano tikslas – apgaubti klausytojus šventės laukimo nuotaika“, – aiškino atlikėjas.
-Kaip išsiaškinote, ką bisui grodavo žymiausi pianistai? – paklausiau G.Januševičiaus.
-Dar būdamas vaikas klausydavau daug koncertų vaizdo ir audioįrašų, ypač laukdamas bisų. Taigi kai kuriais savo programos kūriniais žaviuosi nuo vaikystės. Be to, yra garsenybių kompaktinių diskų, įamžinusių jų bisus.
Dažnai girdžiu po savo koncertų, kad groju per mažai bisų, tad nutariau vieną kartą atlikti jų tiek, kad užtektų visiems laikams (juokiasi).
-Šiemet daug koncertavote įvairiuose pasaulio kampeliuose. Vien pastarąją programą užsimojote pagroti 17-koje vietų. Kaip jums pavyksta surasti tiek koncertų taškų?
-Įgijau patirties, kuri pritraukia koncertų rengėjus. Anksčiau tikėjau, o ir Lietuvoje paplitusi tokia teorija, jog užtenka būti geresniam už kitus, ir tau atsivers pasaulio scenos. Tai toli nuo tiesos, nes mene įvertinti, kas yra geriausias, labai sudėtinga – net konkursų premijos nepadeda.
Atlikėjas turi pats imtis vadybos, nebijoti prieiti prie koncertų rengėjų ir juos įtikinti, kad yra vertas pakvietimo. Aš psskambinu koncertų salių vadybininkams ir pats jiems pasiūlau savo programas, apie jas papasakoju. Užsienyje tai įprasta. Pats rūpinuosi dviem koncertų salėmis Vokietijoje ir kasdien sulaukiu tokių skambučių.
Jei kitas žmogus gali siūlyti muzikantą, kodėl gi negali to daryti jis pats – juk geriausiai save pažįsta? Aš dėl savo koncertų sėkmingiausiai deruosi pats. Be to, ir organizatoriams malonu bendrauti su visapusišku pianistu, kuris rūpinasi savo karjera, sugeba save įvertinti ir moka planuoti laiką.
Šiais laikais muzikanto užduotys tikrai nesibaigia grojimu. Gaila, kad tai supratau tik būdamas 27-erių.
-Ir jūsų gyvenimas iš karto pasikeitė?
-Daug kas pasikeitė. Pradėjau reguliariai mankštintis, reikalauti iš savęs fizinės drausmės, ko anksčiau nedarydavau. Ėmiau kritiškai vertinti savo koncertų programas – jos taip pat pasikeitė: kūriniai tapo trumpesni, ne tokie sudėtingi, perteikiantys pasirinktą temą. Į koncerto programą ėmiau žvelgti kaip į vientiso siužeto filmą.
Be to, išmokau vesti savo koncertus – vokiečių kalbos įgūdžiai man tai jau leidžia. Išdrįsau kalbėtis ir su Lietuvos publika, kuri nebuvo prie to pripratusi. Mes bendrausime ir Advento koncertuose.
Kai pakeičiau gyvenimo būdą ir mąstyseną, ledai pajudėjo. Anksčiau po pirmo kvietimo koncertuoti retai sulaukdavau pakarotino, o dabar salių vadybininkai iš karto mane kalbina sugrįžti. Ant šaldytuvo beveik neliko vietos magnetukams, kuriuos vežuosi iš kiekvieno gastrolių miesto. Jų yra atkeliavusių net iš Japonijos, Kinijos, Brazilijos.
-Lietuvoje surengsite šešis koncertus. Tikitės visur groti kokybiškais instrumentais? Juk dar neseniai tai buvo problema.
-Vokietijoje koncertuojantys muzikantai yra pripratę prie sunkiausių sąlygų: vienoje salėje ten gali rasti fantastišką koncertinį fortepijoną, o kokiame nors muzikos salone – triskart restauruotą 120 metų instrumentą.
Man labai patinka muzikuoti salonuose, netgi muzikos mokyklose – tam pritartų ne visi vadybininkai. Tačiau jei, tarkime, būčiau atsisakęs vieno koncerto mokykloje, nebūčiau prisilitęs prie beveik trijų metrų 1914-ųjų „Steinway‘aus“, kokiu kažkada skambino Sergejus Rachmaninovas. Neseniai vėl koncertavau toje mokykloje – man tai buvo vienas pagrindinių šių metų įvykių.
Kai esi perėjęs per šaltą ir karštą dušą, bet kurį instrumentą gali perprasti per pusvalandį. Tai mano darbas, kasdienybė. Geram pianistui bet kuris instrumentas yra prakalbinamas, jei jis be defektų. Lietuvoje instrumentai yra be defektų.
-Mūsų pianistams nėra kur koncertuoti – per maža rinka. Ar Vokietijoje solistui lengva pragyventi iš muzikos, niekur netarnaujant?
-Aš puikiai pragyvenu. Kurti įdomias koncertų programas, rodyti jas ne tik Vokietijoje, bet visame pasaulyje yra mano „tarnyba“.
Kaip jau minėjau, užsiimu ir koncertų vadyba dviejose salėse, bet tai – mano hobis, už kurį pinigų negaunu. Mano amžiuje dar ne taip svarbu gauti pinigų už viską, ką darau. Man tiesiog malonu, kad galiu formuoti koncertų pasiūlą dviejų miestų publikai, pristatyti programas, kuriomis pasitikiu.
Pastaraisiais metais dažniau rengiu ir savo paskaitas, meistriškumo kursus įvairiose šalyse. Pavyzdžiui, sausio pradžioje pas mane į Einbeko miestą Vokietijoje atvyks aštuoni studentai iš Lietuvos ir trys iš Estijos, Jungtinės Karalystės, Vokietijos. Mokysimės ištvermės, drausmės, laikysenos scenoje, kalbėsimės apie asmeninę vadybą. Po kursų studentai važinės po Vokietiją ir gros savo programą – paragaus gastrolininkų duonos.
Kad jaunas muzikas būtų pastebėtas, pakviestas koncertuoti, jis turi daug nuveikti. Papasakosiu studentams, ko pats išmokau.
Pianisto Gintaro Januševičiaus koncertai „Advento kalendorius: 24 bisai“ vyks gruodžio 16 d. 18.30 val.– Klaipėdos koncertų salėje, gruodžio 17 d. 17 val. – Kauno filharmonijoje, gruodžio 18 d. 19 val. – Birštono kurhauze, gruodžio 22 d. 19.30 val. – Druskininkų „Eglės“ sanatorijoje, gruodžio 23 d. 17 val. – Vilniaus paveikslų galerijoje, gruodžio 26 d. 13 val. – Užutrakio rūmuose.
