Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre vyksta Baleto savaitė, skirta choreografo, LNOBT baleto meno vadovo Krzysztofo Pastoro jubiliejui. Šį vakarą – iškilmingas koncertas, kuriame pasirodys Lietuvos ir užsienio baleto žvaigždės.
Tarp jų – visame pasaulyje šokanti Maskvos Didžiojo teatro ir Milano “La Scala“ baleto trupės žvaigždė S.Zacharova (37 m.) bei jos partneris Michailas Lobuchinas (32 m.). Jie šoks duetą iš K.Pastoro baleto “Tristanas ir Izolda“ bei pas de deux iš Mariuso Petipa baleto “Korsaras“.
„Vilniuje, atrodo, jau buvau, bet seniai ir nieko neprisimenu. Dažnai taip būna – atvyksti, viena diena, koncertas ir išvyksti. Su lietuvių šokėjais scenoje neturėjau progos bendrauti“, – prisipažino šokėja, viena iš nedaugelio pasaulyje tituluojama „Prima Ballerina Assoluta“.
– Jus pakvietė į K.Pastoro jubiliejinį vakarą, vadinasi, teko su juo anksčiau dirbti? – pasiteiravau S.Zacharovos.
– Taip, labai malonu, kad pakvietė. Prieš keletą metų K.Pastoras buvo atvykęs į Maskvos Didįjį teatrą, kartu dirbome, jis man pastatė pas de deux iš baleto „Tristanas ir Izolda“, taip pat šokau ištrauką iš jo baleto „Bolero“. Puikus choreografas.
Man regis, dabartiniame pasaulyje labai trūksta talentingų, įdomių šiuolaikinio šokio choreografų, o tie, kurie gabūs, ryškios asmenybės, turi didžiulę paklausą ir sunku prie jų prasibrauti. Esu laiminga, kad man pavyksta su jais, taip pat ir su K.Pastoru, padirbėti, praturtinti savo repertuarą. Naujovės visada traukia.
– Jūs seniai švytite baleto scenoje, bet visas pasaulis tikrąja to žodžio prasme apie jus sužinojo, kai per Sočio olimpinių žaidynių atidarymo ceremoniją pašokote Natašos Rostovos pirmąjį valsą. Jūs - tarsi rusų baleto vizitinė kortelė. Kaip susidorojate su šiuo vaidmeniu, ar sunki ta Manomacho kepurė? Ar iš to daugiau malonumo, ar pasauliui nematomų ašarų?
– Tas, kuris sako, kad pavargsta nuo dėmesio ir jį slegia šlovė, manau, gudrauja. Man tai ne našta, o, atvirkščiai, pasitenkinimas. To aš siekiau nuo mokyklos laikų atkakliai dirbdama. Tą darysiu ir toliau.
Bet, žinoma, kai turi tam tikrą „žvaigždės“ statusą, kelis kartus padidėja atsakomybė ir tu neturi teisės klysti. Scenoje užmirštu visus titulus, apdovanojimus, tiesiog stengiuosi dirbti, būti įdomi publikai.
Eidama į sceną visada jaudinuosi, nes visi laukia stebuklo – jeigu žvaigždė, vadinasi, viskas visada turi būti idealu, aukšto lygio. Bet ar esi žvaigždė, ar ne žvaigždė, visada reikia atiduoti visas jėgas.
– Kaip jums atrodo, koks dabar rusiškos baleto mokyklos vaidmuo pasaulyje?
– Rusiška mokykla išlaiko savo lygį ir rusų balete vis atsiranda kokia nors ryški asmenybė – sužimba žvaigždutė. Talentingų vaikų šalyje daug, pedagogai mūsų choreografijos mokyklose puikūs. Dabar iš esmės pasaulyje nėra teatro, kuriame nešoktų mūsų šokėjai ir nedėstytų mūsų pedagogai.
Vakarai labiau orientuojasi į šiuolaikinę choreografiją, o rusiškos mokyklos stiprybė, kaip ir anksčiau, – klasika. Baleto klasika – tai sudėtingiausia, ir ne tik man. Klasiką gerai šoka tik vienetai.
Bet man įdomi ir šiuolaikinė choreografija – norisi kūną pripratinti prie kitokių judesių. Laikau save įvairiaplane balerina. Kai rengiu solinius koncertus, programoje būna daugiausia šiuolaikinės choreografijos numerių.
– Baletas kartais vadinamas savanoriška katorga. Ar jūs su tuo sutinkate?
– Iš esmės taip. Tai didžiulis darbas ir artistai savanoriškai renkasi tą darbą. Mane į baletą atvedė mama – ji svajojo tapti balerina, bet nepavyko ir nutarė, kad svajonę įgyvendinsiu aš. Tikiuosi, pateisinau jos viltis.
– Kas jūsų profesijoje maloniausia ir, atvirkščiai, kas nemaloniausia?
– Man labai patinka gastrolės. Patinka atvykti į nežinomą šalį, susipažinti su naujais žmonėmis, rodyti savo meną, atskleisti emocijas. Mūsų profesija apskritai puiki.
Minusai? Jų yra, bet nelabai mėgstu apie juos kalbėti – žiūrovai neturi matyti mūsų sunkumų. Scenoje turi atrodyti, kad tau nieko nekainuoja daryti tai, ką darai.
– Jūs – sėkmės lydima moteris. Ką jums reiškia sėkmės kaina? Ar teko ką nors aukoti, kad ją pasiektumėte?
– Nežinai, ar teko ką nors aukoti. Taip gyvenu nuo dešimties metų, kitokio gyvenimo nepažįstu, todėl nežinau, ar ką nors aukoju. Man regis, – nieko.
Esu laisvas žmogus, elgiuosi taip, kaip man atrodo reikalinga. Galiu ko nors atsisakyti, jeigu man tai nepatinka, ir galiu paprašyti, kad man ką nors padarytų.
– Ar jūs stiprus žmogus?
– Manau esanti tvirto charakterio. Bet išryškėja jis tik kritiniais momentais. Apskritai kiekvienos balerinos tvirtas charakteris – tai profesijos sąlyga. Juk kiekviena nori būti pirmoji, geriausia. Svarbiausia, kad tas charakteris neapnuodytų gyvenimo aplinkiniams.
– Kartą prisipažinote, kad pašokote jau viską, apie ką galima svajoti. Vadinasi, nebeturite svajonių?
– Kai jauna balerina ateina į teatrą, jai prieš akis visas spektras klasikinių ir šiuolaikinių baletų, ji turi savo tikslų, ir aš tokių turėjau. Labiausiai mane traukė ir tebetraukia emocionalūs, dramatiški spektakliai – „Manon“, „Dama su kamelijomis“, „Romeo ir Džuljeta“...
Kai viską pašokai, tarsi nebėra ko siekti, viską gavai, supranti, kad reikia ieškoti naujų baletų, choreografų. Tačiau net ir senuose yra ką tobulinti. Ypač įdomu šokti su nauju partneriu, pasakoti jam, koks tai vaidmuo, kaip išgyventi įvairias būsenas. Tai kaip ratas, kuris visą laiką sukasi ir nesustoja.
– Jūs puikiai sukūrėte daugybę vaidmenų, o kaip jaučiatės atlikdama mamos vaidmenį?
– Tai net ne vaidmuo. Būti mama – didžiulė laimė. Anksčiau visos mintys sukosi tik apie baletą. Po dukters gimimo pasaulis apsivertė. Ne veltui sakoma, kad motinystė keičia moterį, ją puošia. Aš supratau, kad reikia paprasčiau žiūrėti į kai kuriuos dalykus, būti išmintingesnei, neapsiriboti tik profesija.
Stengiuosi kuo daugiau laiko praleisti su dukterimi Ana, kuriai tuoj bus šešeri metai. Ji lanko įvairius būrelius, todėl dabar sunkiau ją imti į gastroles, o anksčiau į ilgesnes gastroles vykdavome kartu. Tuomet, kad ir kur šokdavau, jausdavausi kaip namuose.
– Jūsų vyras taip pat menininkas, smuikininkas Vadimas Repinas, gerai žinomas ir Lietuvoje. Kaip sekasi dviem kūrybinėms asmenybėms po vienu stogu?
– Mes nuolat gastroliuojame, važinėjame, nėra namų ramybės. Todėl visą laiką gyvename laukimu, vis dar įsimylėję, niekada vienas nuo kito nepavargstame, mums kartu niekada nebūna nuobodu, visada yra apie ką pasikalbėti.
Mes net parengėme bendrą kūrybinį projektą „Pas de deux pirštams ir ant pirštų“: Vadimas groja, aš šoku. Labai geras projektas, rodėme jį Europos šalyse, Japonijoje. Publika šiltai priima.
– Ką reiškia balerinai gerai pavalgyti? Ar jūs kaip Maja Pliseckaja skundžiatės: „Sėdžiu neėdusi“?
– Man tai – suvalgyti kokybiško maisto. Kai daug dirbu, valgau mažai – nėra kada ir nesinori. Dietų man nereikia. Mano didžioji dieta – darbas.
– Ar pavyksta bent kada nors pailsėti? Ką veikiate laisvalaikiu?
– Stengiuosi du kartus per metus rasti laiko poilsiui. Paprastai – vasarą ir žiemą Kalėdų laikotarpiu. Daugumoje teatrų, taip pat ir Didžiajame, tuo metu rodomas baletas „Spragtukas“. Aš jame nešoku, todėl turiu laisvo laiko. Stengiuosi pabūti su šeima, kur nors išvykti. Geriausias poilsis – nieko neveikti.
– Jūsų biografijoje yra ir balerinoms visiškai nebūdingas epizodas – pačiame jėgų žydėjime metėtės į politiką, netgi buvote išrinkta į Valstybės dūmą. Koks velnias nešė jus į tą galerą?
– Aš domiuosi tuo, kas vyksta pasaulyje, mūsų šalyje. Dirbau Kultūros komitete, turėjau įvairių tikslų, bet anaiptol ne viską pavyko įgyvendinti.
Neslėpsiu – derinti darbą Valstybės dūmoje ir baletą buvo sudėtinga. Tam tikru momentu supratau, kad negaliu susidvejinti. Todėl kai baigėsi kadencija, sąžiningai sau pasakiau: noriu būti balerina.
