Pastaruoju metu šalies žiniasklaida mirgėte mirga nuo skambių antraščių, vienaip ar kitaip signalizuojančių apie šalies vidurinio ir aukštojo ugdymo įstaigose vykstantį karą: tarp mokinių ir mokytojų, tarp mokytojų ir tėvų, mokyklų administracijose, galiausiai tarp pačių mokinių. Karo mokykloje variacijų, regis, nesuskaitoma įvairovė.
Lyg to būtų negana, artėjant metų pabaigos šventėms naujosios valdžios vienas iš lyderių Ramūnas Karbauskis Seimo Kultūros komitete pasiūlė į aukštąsias ir bendrojo lavinimo mokyklas grąžinti privalomą karinį rengimą.
„Ar nuo tautinio kostiumo, privalomo karinio rengimo ar prievartinio ėjimo į teatrą reikėtų pradėti žadėtąsias švietimo sistemos permainas? Ar mokykloje – neabejotinai vienoje jautriausių kiekvienos visuomenės institucijų – dar nepakankamai sumaišties, baimės ir prievartos? Juk priverstinis jaunimo pilietinio sąmoningumo ugdymas visada būdavo tironiškų režimų savotiška vizitinė kortelė! Ar vis dėlto mes čia, Europos centre, kuriame savotišką Šiaurės Korėjos filialą?“ – klausia būsimojo spektaklio režisierius, daugkartinis Auksinio scenos kryžiaus nominantas bei Boriso Dauguviečio auskaro premijos laureatas A.Areima.
Spektaklio „Klamo karas“ kūrėjai stebisi, kad net investuojant nemažas lėšas padėčiai ugdymo įstaigose gerinti įvairūs tyrimai, o ir pati kasdienybė rodo vis prastėjančius mokymosi rezultatus: pedagogai susipriešinę tarpusavyje, juos spaudžia moksleivių tėvai ir patys moksleiviai, nebėra jokio pasitikėjimo. Mokytojai nebesugeba mokyti, mokiniai nebesugeba mokytis – regis, nebėra sutarimo, tik kaltinimai ir nuolatinė kova. O šalies teatrų šis fenomenas tarsi nedomina.
Pasak spektaklio autorių, kiekvienas mokytojas yra formalus klasės autoritetas, bet tai nereiškia, kad jis taps ir neformaliu autoritetu. Autoritetu tampama, o ne gimstama. Tam reikalinga brandi asmenybė.
Šie ir daugelis kitų klausimų keliami vokiečių pjesių autoriaus dramoje „Klamo karas“, pagal kurią kuriamas spektaklis turėtų tapti savotišku forumu, kuriame susitinka visuomenė ir meno kūrinys.
Mokytojas Klamas stovi prieš klasę, kuri jį boikotuoja tylėdama. Jų draugas gavo vienu balu mažesnį įvertinimą ir būtent dėl to nebegalės patekti į universitetą. Mokytojas atsisakė parašyti mokiniui reikalingą balą, nes jis jo nenusipelnė. Jaunuolis nusižudė, jo klasės draugai nuo mokytojo atsitvėrė tylos siena, o mokytojas jiems paskelbė karą.
Ar galima esant tokiai padėčiai kaltinti mokytoją, kuriam dėl įtampos pačiam kyla suicidinių minčių? Ar įmanomas koks nors racionalus šios situacijos sprendimas? Kas tokiose situacijose kaltas: mokytojas ar mokinys? Ir ar apskritai čia galima kalbėti apie vieno ar kito žmogaus kaltę?
Pagrindinis spektaklio veikėjas vokiečių kalbos mokytojas Klamas – puikiai Lietuvos visuomenei atpažįstamas tipažas: tai „karbauskiško“ tipo tautos budintojas, žmogus, kuris aplink save nemato nieko, tik savo paties atvaizdą, ir jei tas atvaizdas netyčia įgauna kokių nors individualumo ženklų, jis tuoj pat tampa priešu.
„Atėjote čia būdami vaikai, išeinate suaugę. Kiekviename jūsų slypi mano dalelė, ji gyvena jumyse ir išeina į pasaulį. Patikėkit, tai laimės akimirka. Giliausio pasitenkinimo akimirka, ir būtent todėl mokytojo profesija yra, ko gero, nuostabiausia iš visų“, – sako Klamas.
Naujuoju spektaklio A.Areimos teatras siekia pradėti kūrybinį dialogą apie padėtį šalies ugdymo įstaigose, apie mokinių ir mokytojų pareigas, atsakomybes bei laisvių ribas, apie vienoje jautriausių visuomenės institucijų – mokykloje – klestinčią prievartą ir pagarbą bet kurio, net ir jauno, žmogaus orumui.
Artūro Areimos teatro spektaklio „Klamo karas“ premjera. Gruodžio 28 ir 29 d. 19 val. „Menų spaustuvė“(Šiltadaržio g. 6, Vilnius).
