Kai žinai, kaip Pojūčių teatras ruošiasi spektakliams, atrodo, kad jų tyrimai yra ne tik apie dalyką, bet visų pirma – apie save. Ir nors apie save kalba greičiausiai visi menininkai, Pojūčių teatras išskirtinai intymus, nes jame ir juo tiriama asmeninė kūno patirtis, išgyventa pačių kūrėjų ir mėginama perteikti dalyviams bei šiek tiek – žiūrovams. Toks intymumas, regis, turi likti tarp jį patyrusios grupės narių. O be intymių potyrių ką nors papasakoti apie šį teatrą, kuriame beveik daugiau nieko ir nevyksta, sunku.
Gali būti linksma, kai stebi krykščiančius, pasimetusius, išsigandusius ar išsišiepusius kelis spektaklio dalyvius užrištomis akimis. Gali džiuginti viskas, kas su jais ir jiems daroma, gali traukti galimybė prisidėti ar tiesiog spėlioti, ką jų vietoje jaustum. Bet niekada nedalyvavusiam Pojūčių teatro spektakliuose, kur valandai ar ilgesniam laikui iš reginčiųjų atimamas regėjimas ir kartu su tikrai nereginčiais leidžiamasi į taktilinę, juslinę kelionę, sunku suprasti, kodėl gali būti taip smagu stebėti, kas vyksta su kitais. Greičiausiai, tik norintiems išsiaiškinti visų sistemų veikimo principus ir tikriems vujaristams yra įdomu nedalyvauti ir tiesiog žiūrėti.
Ne išimtis ir naujausias spektaklis „Pirmapradis“ pagal Carlo Gustavo Jungo tekstus, kurį Pojūčių teatras sukūrė bendradarbiaudamas su Lietuvos nacionaliniu dramos teatru. Apytiksliai pusantros valandos trunkanti kelionė po teatrą ir save įdomiausia visų pirma patiems kūrėjams bei tiems, kurie gauna (sutinka) dalyvauti. O stebėti įdomiausia, regis, tiems, kurie jau dalyvavo arba dar tik bando pratintis prie minties atsiduoti į aktorių rankas. Nedalyvauti buvo įdomu net ir ne visiems profesionaliems stebėtojams. Nors šis spektaklis pritaikytas ir regintiesiems, suteikiant kur kas daugiau galimybių dalyvauti nei ankstesniuose Pojūčių teatro darbuose.
Šį kartą galima bendradarbiauti su aktoriais rankos lenkimo konkurse su nematančiaisiais, tapti besistumdančia minia arba vienu iš riboto regėjimo dalyvių rūsio prietemoje. Be to, nors aktorių ir neprašytiems, tenka prisidėti prie šį kartą daugiau judėjimo laisvės gaunančių dalyvių gaudymo, kai jie nuklydę pradeda lipti ant žiūrovų, lempų ar Šarūnės Pečiukonytės kurtų spektaklio daiktų. Bet daugiausiai, žinoma, tenka stebėti.
„Pirmapradis“ prasideda, kai visi, susirinkę prie didžiosios teatro salės, pajuda į tarnybines patalpas. Į tą erdvę, kuri teatro žiūrovui nėra pasiekiama ir veikia tarsi savotiška teatro pasąmonė – nematoma, bet visą teatro gyvenimą valdanti. Joje susitinkame su užuominomis apie spektaklį, jo metu kliūsiančiais vaidmenimis ir išgirsimais tekstais. Taip paklaidžioję, atsiduriame mažojoje salėje, kurioje visi susirinkusieji susodinami prie ilgo stalo.
Giminės, siejamos ne kraujo, o kolektyvinės pasąmonės ryšiais, susitikimas. Spektaklio kūrėjų komanda (režisierė su kaip niekad gausia aktorių trupe: Diana Anevičiūte, Adele Teresiūte-Aukštikalne, Vaidotu Bačiansku, Baliu Ivanausku, Aiste Jančiūte, Jurga Kalvaityte, Artūru Lepiochinu, Raminta Šniaukštaite, Egle Špokaite) vaišes pradeda, pažerdami ant stalo obuolių. Pažaidus su jais, nučiuožia staltiesė ir stalu ima slysti, eiti aktoriai. Nematantys, kas vyksta, atsiduria keistame plaukų, balsų ir audinių pasakojime, kol padedami kūrėjų gauna susirangyti po tuo ilgu stalu prie kurio ką tik vyko fantasmagoriška puota.
Gulėti ilgai, žinoma, netenka. Viskas nuolat keičiasi, gaunant ar prisiimant įvairiausius vaidmenis, keliaujant iš mažosios salės į rūsį ir atgal, susiduriant su visokiausiais teatro ir spektaklio kvapais ir garsais. O kad būtų dar daugiau painiavos – logiški ryšiai tarp scenų, veiksmų ir kintančių erdvių nėra kuriami.
Tiesa, gal kiek išsigandus, kad žiūrovai nesupras, nesileis įtraukiami į abstraktų sapnų ir archetipų pasaulį, pasirinkta beveik visas scenas papildyti aiškinančiais Jungo tekstais. Jie tikrai būtini, jei „Pirmapradis“ yra ne tik spektaklis, bet ir paskaita apie jungistines idėjas. Bet jei jau kalbame apie teatro, o dar ir ganėtinai abstraktaus, kūrinį, tada spektaklio dramaturgui Jauniui Pisaravičiui reikėjo ieškoti kitokio būdo nei tiesiogiai iškomunikuoti Jungo idėjas. Tada gal ir kai kurių pernelyg akivaizdžių įvaizdžių (tarkime, biuro žmonių su švarkais-pakabomis) būtų atsisakyta, o spektaklis išaugtų iki abstrakčios, beveik mistinės patirties.
Gal tik sutapimas, bet pačios paveikiausios spektaklio scenos buvo tos, kuriose niekas nieko neaiškino tekstais, arba jei ir aiškino, pakankamai negarsiai, nekonkrečiai ir kalbėjimu netrukdė kurti savų pasakojimų. Tos, kuriose buvo kreipiamasi į pojūčius, ne į mąstymą sąvokomis. Be jau minėtos scenos spektaklio pradžioje prie ilgo stalo, jautri ir išskirtinai paveiki pasirodė paskutinė spektaklio scena, kurią stebėti net ir nedalyvaujant buvo pakankamai įspūdinga. O nematantieji gavo gulėti ant pripučiamų čiužinių, apsupti garsų ir kvapų, išaugusių į kulminaciją. Kol galiausiai viskas subliuško. Tarsi dar viena pabaiga (spektaklio, sapno ar gyvenimo) prieš dar vieną pradžią.
O po visos šitos meditacijos apie save, savo sapnus ir pasaulį, kaip visada, Pojūčių teatro kūrėjai kviečia kalbėtis, kad iš teatro nereikėtų išeiti užvaldytiems emocijų. Tai viena sunkiausių ir asmeniškiausių spektaklio dalių, kai reikia sugromuluoti, ką jauti ir dar pamėginti tai paversti žodžiais. Gal todėl, net jei ir ganėtinai ilgai užtrunka, tos diskusijos nebūna itin žodingos. Atsikvepi, išklausai tų, kurie stebėjo, apsipranti su išoriniu pasauliu ir keliauji toliau triukšmingomis gatvėmis. Tik galbūt dabar jau šiek tiek geriau supratęs, kas ir koks pats esi.
