Tokio šokiruojančio šio artisto dar neregėjome ir, ko gero, nesitikėjome išvysti. Kabareto scenoje, po garsiųjų kupletų „Vien tik auksas valdo mus“ jo Mefistofelis išsitraukia savo pasididžiavimą iš kelnių-sijono antuko ir pagirdo lyg iš čiaupo vynu visą lėbautojų šutvę. Orgijos šiame „Fauste“ prasideda gerokai prieš Valpurgijos naktį.
Spektaklio kūrėjai teigė perkėlę operos veiksmą iš XVI amžiaus į Ch.Gounod laikų dekadentišką Paryžių, kad galėtų išlaisvinti vaizduotę drąsiems vaizdiniams sprendinams. Mat XIX a. pabaigos Paryžiuje klestėjo hedonizmo kultas, visokiausios pramogos ir paleistuvystė.
Sandėrį su šėtonu sudaręs šio “Fausto“ herojus, regis, labiausiai troško susigrąžinti jaunystę tam, kad pasimėgautų kūniškais malonumais. Juslingumas Dalios Ibelhauptaitės režisuotame spektaklyje nustelbia visa kita. Ir jis asocijuojasi ne tiek su XIX a. nuodėminguoju Paryžiumi, kiek su šių dienų seksualumo kultu, jo apraiškomis ir perversijomis – nuo provokuojančių artistų kostiumų ir manierų iki choreografijos (autorius Johnas Rossas). Valpurgijos naktis primena svingerių vakarėlį, o kabaretas, po kurį nardo pikantiškai apsinuoginę padavėjai, – transseksualų klubą.
Ką tokioje skylėje gali veikti tyruolė Margarita? Tačiau ji išnyra čia lyg iš kito pasaulio, o kartu su ja skleidžiasi dieviškas Ch.Gounod muzikos grožis. Margaritą įkūnijusi kroatė Lana Kos tiesiog užbūrė savo skaidriu, lanksčiu, neribotų galimybių sopranu, jausmingu dainavimu. Jos ir Edgaro Montvido Fausto meilės scena trečiame veiksme – spektaklio muzikinė kulminacija.
Geriausių žodžių verti visi „Fausto“ solistai – nuo Šarūno Šapalo (Vagneris), Ievos Prudnikovaitės (Zybelis) ir Laimono Pautieniaus (Valentinas) iki A.Švilpos. Nepriekaištingai dainavo Kauno valstybinis choras (vadovas Petras Bingelis), svaiginamai griežė Gintaro Rinkevičiaus diriguojamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras.
„Faustas“ tarsi apibendrina „bohemiečių“ dešimtmetį, sutelkdamas geriausias trupės pajėgas. Jis sutraukė į Vilnių ne tik rinktinius solistus, bet ir legendinius trupės partnerius iš Jungtinės Karalystės – neseniai „Metropolitan Opera“ debiutavusį scenografą Dicką Birdą, ten nuolat dirbantį šviesų dailininką Peterį Mumfordą, jau penktą spektaklį su „bohemiečiais“ kuriantį kostiumų dizainerį Joną Morrellį.
Nenuostabu, kad „Fauste“ yra kur paganyti akis. Jos tiesiog raibsta nuo ekstravagantiškų apdarų, drąsiai jungiančių istorines ir šiuolaikiškas detales, kontrastingus audinius ir stilius. J.Morrellis aprengė beveik 100 artistų.
Spektaklis žavi estetišku, išradingu, juvelyriškai pateiktu scenovaizdžiu, subtiliu šviesų dailininko darbu.
Įsimena įpūdingas perėjimo iš Katedros scenos į Valpurgijos naktį reginys: sustingusios šventųjų figūros staiga atgyja, išsineria iš drabužių ir nužengia nuo altoriaus į gyvuliškų malonumų katilą.
Kad ir kokius lūkesčius žadintų „Faustas“, „bohemiečių“ versija prikausto dėmesį. Lieka tikėtis, kad tai ne paskutinė trupės „beprotybė“. Kas dar galėtų pastatyti keturių valandų veikalą su chorais ir baletu koncertų scenoje, susikvietęs geriausių pasaulio teatrų menininkus?
Vasario 16 ir 18 d. spektakliuose Faustą dainuos ką tik „Metropolitan Opera“ debiutavęs meksikietis Diego Silva, Mefistofelį – Tadas Girininkas, Margaritą – prancūzė Nathalie Manfrino, Valentiną – rumunas Bogdanas Baciu. Vasario 17 ir 19 d. grįžta pirmoji sudėtis.
