O Vilniaus knygų mugėje maestro kartu su liaudies dainų atlikėja, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate Veronika Povilioniene pristatė ketvirtąjį jųdviejų albumą „Vai kelias, kelalis“. Tai taip pat ypatingas Dainiui darbas – jis išsiskiria menininko diskografijoje minimalistiniu skambesiu.
D.Pulauską kaip magnetas traukia V.Povilionienės dainų lobynas, dėl to jis ir sugundo dainininkę imtis vis naujų bendrų projektų.
„Sunkiausia buvo atrinkti šiam albumui dainas iš turtingo Veronikos aruodo: jame – gal 18 tūkst. kūrinių, o atrinkome 18. Aš ateidavau pas Veroniką su magnetofonu ir prašydavau, kad dainuotų valandą ar dvi. Po to sukdavau galvą, ką atsirinkti ir kaip prie tų dainų pritapti, kad jų nesugadinčiau, neužgožčiau. Manau, mums pavyko išlaikyti balansą tarp džiazo ir folkloro“, – pasakojo Dainius.
V.Povilionienei taip pat buvo ką prisiminti: „Dainius mane vėl pritrenkė. Aš nesu didelė elektronikos mėgėja, tačiau tokios, kokią išgirdau šiame albume, nerasi net sapnuose: labai gražus darbas. Man pasisekė, kad Dainiaus muzika tokia įdomi“.
O „Vai kelias, kelalis“ klausytojus turėtų ypač suintriguoti beveik išnykusio heterofoninio dainavimo pavyzdžiai, kai keli balsai unisonu atlieka tą pačią melodiją, – suetas įrašė kelias tokias dzūkiškas dainas.
Abu muzikai jau neprisimena, kada prasidėjo jų partnerystė. V.Povilionienė anksčiau susipažino su jau mirusia Dainiaus mama, garsia Trakų rajono chorvede, negu su jos sūnumu. Likimas juodu suvedė televizijos laidose „Muzikinis viešbutis“ ir „Vakaro autografas“, kurios jau neberodomos.
Ypač įspūdingas V.Povilionienei buvo vienas pirmųjų bendrų pasirodymų Prancūzijoje, kai atlikėjams teko bisuoti kone valandą. „Išėjau šleivomis kojomis. Kartais džiazmenai mane nukamuoja“, – juokėsi dainininkė.
Tačiau folkloras, V.Povilionienės akimis, yra „lygiai toks pat džiazas“. „Niekada nedainuoju vienodai. Džiazo muzikantas irgi nepagroja vienodai. Tačiau toli nenueinu – vis tiek lieku prie liaudies dainos“, – aiškino menininkė.
O tos liaudies dainos, anot V.Povilionienės, kartais atskleidžia labai netikėtų dalykų. „Pirma, karo dainose mes niekada nieko nepuolame – tik nuožmiai ginamės. Antra, beveik visose šiose dainose motina liepia eiti sūnui į karą – juk tik jis, pats brangiausias žmogus, apgins ją pačią, namus, savą žemę. Trečia, netikėkite istorikais, kurie lietuvius vadina vargšais, – jie durni kaip čebato aulas. Jei jau buvome ubagai, iš kur mūsų liaudies dainose tiek sidabro, aukso, deimantų, perlų ir žemčiūgų?
Puiki tauta esame. Visko pas mus yra – ir nepritekliaus, ir šviesos, labai gražios Lietuvos. Nepalikite jos. Kitaip po poros šimtmečių, kai atskris mūsų vėlių dvaselės, kažin ar čia kalbės kas lietuviškai“, – kalbėjo V.Povilionienė margai auditorijai, kurioje buvo daug jaunimo.
