Spektaklį Rygoje režisuoja Kirilas Serebrenikovas, Maskvos Gogolio centro meno vadovas, jau ne pirmą kartą bendradarbiaujantis su Latvijos nacionaliniu teatru. Prešpremjeriniame įraše jis pareiškė tokią nuomonę apie dramaturgą ir pjesę: „Artimame mieste gyvena didis, labai rimto lygio dramaturgas M.Ivaškevičius, su kuriuo labai seniai norėjau padirbėti. Laikau jį ypač talentingu dramaturgu. Prieš keletą metų jis parašė pjesę „Artimas miestas“, o Latvijos nacionaliniam teatrui padarė naują jos versiją. Mes repetuojame, ir tai tas atvejis, kai įsimyli pjesę, nes ji – apie tokias subtilias, tiksliai ir giliai išreikštas, baisias ir tuo pat metu juokingas žmogaus puses, kad tokių pjesių reta. Visi vaidmenys puikūs. Skaitai ir netiki, kad tu tai skaitai. Juokiesi, verki... Labai platus emocijų diapazonas. Pjesė taip šauniai, neįprastai ir paradoksaliai supinta, kad artistai imasi už galvų, nežinodami, kaip tai suvaidinti, ir klausia, „kas mums atsitiks“. Sakau jiems, kad atsitiks tai, kas atsitinka visiems, ir nebijokime“. Į latvių kalbą „Artimą miestą“ išvertė Indra Brūvere.
Pjesę M.Ivaškevičius parašė 2005 metais, dalyvaudamas tarptautiniame projekte SEAS – menininkai nuo Adrijos iki Baltijos jūros rašė kūrinius, susijusius su gyvenimu pajūrio miestuose. To varianto „Artimo miesto“ herojai – jaunų švedų Anikos ir Svantės šeima. Jie gyvena Malmėje ir pro savo langus mato Danijos sostinę Kopenhagą, lengvai pasiekiamą, pervažiavus Oresundo tiltą.
Postūmį pjesei davė tikras įvykis, aprašytas danų spaudoje. Viename Kopenhagos bute policija rado moters lavoną. Kurį laiką nepavyko nustatyti moters tapatybės, bet vėliau buvo aptiktas jos dienoraštis. Paaiškėjo, kad moteris vieną gyvenimą gyveno Malmėje, kur turėjo vyrą ir keletą vaikų, o kitą – Kopenhagoje, kur vartodavo narkotikus ir užsiimdavo prostitucija.
Tačiau „Artimas miestas“ nėra kriminalinė drama. Pjesės įžangoje M.Ivaškevičius rašė apie savo herojus ir jų istoriją: „Būna ir taip, kad du žmonės labai vienas kitą myli. Nepaisant to, vyras kiekvieną savaitgalį plaukia į kitą krantą ir slepiasi savo svajonėje. Pasigedusi vyro žmona plaukia į kitą krantą, kad taptų ta svajone. Jiedu nesusitinka. Kaip tik taip ir nutiko Svantei ir Anikai Svantensonams. Blogiausia, kai gyveni viename mieste, o pro langą matai kitą miestą – didesnį, gražesnį ir, svarbiausia, tokį, kokiame dar niekada negyvenai. Tave vilioja ne miestas, o galimybė išbandyti savo svajonę tame mieste, nes gimtajame mieste tavo svajonė sudužo. Galbūt ten tavęs laukia moteris, kurios čia nesutikai, draugas, kokio šiapus nepasitaikė, karjera, kuri Malmėje tau nenusisekė. Tuomet tenka rinktis – vieną ar kitą krantą. Taip atsitiko šios pjesės herojams Svantei ir Anikai Svantensonams iš Malmės.“
„Artimą miestą“ 2005 metais „Meno forte“ buvo pastatęs pats M.Ivaškevičius. Lietuvoje pastatytas tik tą vieną kartą ir tik paties autoriaus, „Artimas miestas“ nenustoja dominęs užsienio teatro kūrėjų. M.Ivaškevičius teigia, kad „Artimas miestas“ pagal skaitymus ir pastatymus užsienyje yra lyderis, palyginti su kitomis jo pjesėmis. 2008 metais „Artimas miestas“ pastatytas Trieste (Italija) ir Slovėnų repertuariniame teatre. 2010 metais skaitymai vyko Londone, „Orange Tree“ teatre. Pjesė 2011 metais keletą kartų skaityta ir statyta Rusijoje – Maskvoje, Voroneže.
2011 metų rugpjūtį „Artimas miestas“ suvaidintas Lotaringijos (Prancūzijoje) naujosios dramos festivalyje, lapkritį vyko skaitymas Paryžiuje, „Comedie Française“ teatre. 2011 metų gegužę pjesės skaitymą Niujorke režisavo Yana Ross. Kaip tik tada, nuvykęs į „New York Theatre Workshop“, kuris rimčiausiai domisi šiuolaikine dramaturgija, M.Ivaškevičius išgirdo aktorių siūlymą nevadinti miestų jokiais vardais, tegu tai būna miestas A ir miestas B, nes istorija universali.
2015 kovo mėnesį „Artimas miestas“ pastatytas Grenoblio „Le Tricycle“ teatre. 2016 metų rugsėjį premjera įvyko Naujosios Zelandijos Oklando mieste, „Basement“ teatre.
