39-asis festivalis "Lietuvos teatrų pavasaris – Kaunas 2017" paskelbė laureatus. Spektaklis „Bedalis ir labdarys“ gavo net du apdovanojimus: režisierė Gabrielė Tuminaitė įvertinta už teatrinės formos originalumą, o aktorė Elžbieta Latėnaitė – už geriausią festivalio moters vaidmenį.
– Elžbieta, šis pavasaris Tau pažėrė keletą svarbių įvertinimų: buvai nominuota auksiniam scenos kryžiui už vaidmenį spektaklyje „Marija Stiuart“ (rež. A.Areima), o festivalyje "Lietuvos teatrų pavasaris – Kaunas 2017" esi įvertinta už geriausią festivalio moters vaidmenį spektaklyje „Bedalis ir labdarys“ (rež. G.Tuminaitė). Koks Tavo santykis su apdovanojimais, ar malonu būti pastebėtai?
– Bet koks įvertinimas – ar žiūrovo geras žodis, ar šeimos palaikymas, ar kritikų, komisijos įvertinimas visada šildo. Mūsų darbas nėra individualus, mes susitinkame su daugybe žmonių spektaklių metu, ir man rūpi, kaip tai juos veikia.
– Režsierė G.Tuminaitė spektaklyje „Bedalis ir labdarys“ leido atskleisti puikius Tavo muzikinius gebėjimus, kaip ir režisierius P. Ignatavičius. Neabejoju, kad prieš šių režisierių spektaklius („Bedalis ir labdarys“, „Europiečiai“) tenka papildomai ruoštis, repetuoti, juk gyvai atlieki muzikinius numerius, meistriškai valdai instrumentus.
– Šalia teatro ir kino, muzika yra mano paraleli meilė. Tad labai vertinu visus sceninius muzikinius momentus ir tuos režisierius, kurie iš manęs jų tikisi. O Gabrielė Tuminaitė dar seniai, kai studijavome kartu, yra pakvietusi vienoje kavinėje padainuoti ir pagroti vieną dainą.
Mano tėtis – kompozitorius, pusdevintų metų mokiausi M.K. Čiurlionio menų gimnazijoje fortepijono specialybėje, lankiau parengiamąjį operinio dainavimo kursą pas Sigutę Stonytę, tad meilė muzikai many dega karštai, groti ir dainuoti man natūralu.
– Kuris iš naujausių Tavo vaidmenų: Danajo dukra („Europiečiai“), Anglijos Karalienė Elžbieta („Marija Stiuart“), Labdarė („Bedalis ir labdarys“) Tau arčiausiai širdies ir kodėl?
– Visos jos man brangios savaip, ypatingos, kurtos su mylimais žmonėmis – kursiokais:
Mano Danaidė iš "Europiečių" – pankiška, stipri ir priespaudai nebepasiduodanti, panašiai kaip ir Rusijos jaunoji karta, kuri priešinasi režimui. Kartu su keturiomis kolegėmis grojame gyvą muziką, kalbame kaip vienas asmuo ir patiriame tikrą kolektyvo jausmą.
Karalienė Elžbieta iš "Marijos Stiuart" yra sudėtinga moteris, žmogus totalioje izoliacijoje, vaikas suaugusio kūne, laisva savo aistros kalėjime, kaip sakė Oscar'as Wilde'as. Šis vaidmuo (už kurį E.Latėnaitė buvo nominuota Auksiniam scenos kryžiui ir kurį dar galima spėti pamatyti gegužės 4d. – aut.past.) kainavo daug jėgų, bet į sceną visada labai gera išeiti. Šioje asmenybėje daug jėgos.
O britė Jordan iš "Bedalio ir labdario" – judri, lengva ir gyvenimo džiaugsmu trykštanti ofiso darbuotoja iš vakarų Europos sostinės Londono, kuriame jaučiasi kaip žuvis vandeny, nors kartais jį sudrumsčia imigrantų problemos darbe.
– Dažniausiai Tau tenka stiprių moterų vaidmenys. Net ir prieglobsčio prašytoja, kurią vaidini „Europiečiuose“ yra stipri ir kovoti už save ir kitus galinti asmenybė. O kokia esi gyvenime? Kuo gyveni?
– Esu žmogus, kuriam ne vis tiek, kaip ir kur gyvenu ir kuriu, kas aplinkui mane, kiek laiminga ir kiek kenčia kiti. Plius esu karšto būdo, jei jau tikiu kažkuo, tai tikiu stipriai ir iš visos širdies. Noriu gyventi Lietuvoje, kurioje gerai jaučiasi laisvi, drąsūs ir įvairių pažiūrų žmonės ir visiems yra vietos, kur silpnesni gerbiami, o menininkai gyvena oriai kaip savo kūrybos autoriai (o ne išsiiminėja individualią veiklą bei verslo liudijimus), kur kultūra yra valdžios tinkamai vertinama ir skatinama kurti pridėtinę vertę mūsų šaliai ir garsinti ją pasaulyje.
– Po Auksinių scenos kryžių apdovanojimų apgailestavai, kad aktoriai, atsiimdami apdovanojimus neišdrįso pasakyti to, kas šiandien jiems labiausiai skauda. Dėl ko šiandien skaudu Tau ir ką norėtumei pasakyti atsiimdama "Lietuvos teatrų pavasario – Kaunas 2017" festivalio apdovanojimą?
– Tiesiog apmaudą kelia "valdančiųjų" vykdoma režimą primenanti politika mūsų šalyje, auginant mokesčius, didinant draudimus, paminant pamatines žmogaus teises ir skalpuojant mūsų laisves ir sąmoningus pasirinkimus. Atrodo, kad esame laikomi nesugebantys spręsti, rinktis ir mąstyti, tai žemina. Linkiu mums aktyvumo, neabejingumo ir vieningumo, kad šalis nebūtų nuvairuota bloga, Sovietų Sąjungą primenančia kryptimi.
Tai jei žmogus su nuomone yra stiprus žmogus, galite mane tokia vadinti. Bet iš esmės stiprus žmogus man yra ir dvasingas žmogus, kuris užduoda klausimus, sugebantis išlikti savimi, lankstus ir jautrus, kuris visiems bėgant geba ramiai kvėpuoti. O stipriausias tas, kuris myli.
* * *
Kiti „Lietuvos teatrų pavasario“ laureatai
Festivalio „Lietuvos teatrų pavasaris - Kaunas 2017“ Jaunojo menininko prizas atiteko režisierei Olgai Lapinai už spektaklį „Bėgikas“, už spektaklio „Identify“ vizualų sprendimą prizas skirtas autorei, režisierei Ievai Stundžytei (teatras „Atviras ratas“), už geriausią festivalio vyro vaidmenį spektaklyje „Gyvūnas KuKū“ apdovanotas aktorius Arūnas Sakalauskas (LNDT).
Žiūrovų nuomone, geriausias festivalio spektaklis - Anželikos Cholinos šokio teatro „Otelas“. Vienbalsiu žiuri sprendimu geriausias šio festivalio spektaklis - „Sielos virtuvė“ (teatras „Vandenyno Dirbtuvės“). Vertinimo komisija buvo sudaryta iš Vytauto Didžiojo universiteto menų fakulteto teatrologų: Vitalijos Truskauskaitės, Jurgitos Staniškytės, Rūtos Mažeikienės, Miglės Munderzbakaitės, Edgaro Klivio.
Net du žiūrovų ir rėmėjų prizus pelnęs spektaklis „Bedalis ir labdarys“ komisijos nariams pasirodė įdomus keliais aspektais. „Nėra sudėtingesnio dalyko menininkui, nei vaizduoti kitą savo tapatybės pusę, nes emigracija yra tarsi kita tavo dalis, kuri lyg atsisako būti tavo dalimi. Režisierė Gabrielė Tuminaitė labai puikiai susitvarkė su nelengva užduotimi - pavaizduoti emigracijos veidą, o aktorei Elžbietai Latėnaitei pavyko panaudoti visą aktorinio meistriškumo spektrą“, - sakė viena iš komisijos narių, VDU Menų fakulteto dekanė prof. dr. Jurgita Staniškytė. Ji pridūrė, kad tai spektaklis labai aktualia tema pagal lietuvių autorės Paulinos Pukytės kūrinį tuo pačiu pavadinimu. „Lietuvos teatrų pavasario - Kaunas 2017“ komisijos pirmininkė Vitalija Truskauskaitė akcentavo, kad spektaklio „Bedalis ir labdarys“ režisierė parodė turtėjančią teatrinę kalbą, žaismę, gebėjimą scenoje kurti nevienaplanę atmosferą, gretinti lyrinę ir komišką temas, dirbti kontrastų principu.
„Lietuvos teatrų pavasario - Kaunas 2017“ apdovanojimai buvo lyg įspūdingas baigiamasis akcentas „Bedalio ir labdario“ apdovanojimų puokštėje: 2016 m. rudenį „Bedalis ir labdarys“ buvo pripažintas ryškiausiu spektakliu nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Pakeleivingi 2016“ Anykščiuose, o festivalyje „Tegyvuoja Komedija!“ Alytuje jis pripažintas geriausiu spektakliu. VII-ajame Dalios Tamulevičiūtės teatro festivalyje geriausiu antraplaniu aktoriumi pripažintas šio spektaklio aktorius Mantas Vaitiekūnas, o XXXII Lietuvos profesionalių teatrų festivalyje Rokiškyje „Vaidiname žemdirbiams“ Elžbieta Latėnaitė - „Simpatiškiausia festivalio aktore“.
„Bedalis ir labdarys“ - tai spektaklis pagal skausmingą ir aštrų Paulinos Pukytės kūrinį tuo pačiu pavadinimu, kuris jaudina visus emigracijos palytėtus Lietuvos žmones. Priešiška kasdienybė, juodas, beprasmis darbas ir į nugarą šnopuojanti mirtis. „Bedalis ir labdarys“ - kodinis pavadinimas. Bedaliai - tai žmonės, kurie ne ten gimę, ne taip užaugę, palikti, nepalytėti sėkmės, praradę namus, savo pagrindus, šaknis. Režisierė ironiškai juos vadina „išdaigininkais“, „naminukais“, gyvenančiais dideliuose miestuose ir sukuriančiais daug darbo ir problemų įvairioms institucijoms, komisijoms, pabėgėlių centrams.
Tuo tarpu Labdarių grupė, kuriai priklauso Elžbieta Latėnaitė bei Mantas Vaitiekūnas, Daumantas Ciunis, Agnė Kiškytė, Vilija Ramanauskaitė vaidina arogantiškus karjeristus, virtuoziškai realybe manipuliuojančius valstybės tarnautojus, pareigūnus, kurių rankose - bedalių likimai.
Paulinos Pukytės knygos „Bedalis ir labdarys“ pastatymą inicijavusi režisierė Gabrielė Tuminaitė šiuo spektakliu nori kalbėti apie dabartį, apie mūsų amžininką, naująjį herojų, bandantį išlikti ir kurti savo būtį čia ir dabar.
