Šia proga – interviu su aktoriumi.
- Tavo adaptuota, Stalino drausta N.Erdmano pjesė „Savižudis“, pasak A.Čekuolio, rodė Sovietų Sąjungos valdžiai jos pačios ydas. Esą tai „tas pats, kas pasižiūrėti į save mirštantį arba nusikaltimo vietoje“. G.Tuminaitės režisuotas spektaklis primena žmogaus gyvenimą komunaliniuose butuose, laiką, kai žmonės negalėjo kalbėti - galėjo tik meluoti. Kaip manai, ar Kinijos žiūrovas supras šią pjesę?
- Minčių kyla visokių. Bet aš stengiuosi galvoti tik apie žiūrovą, o ne apie „valdžią“. Tai, kas draudžiama ar „neleistina“, visada kelia smalsumą. Tad manau, kad kinai pjesę supras ir priims. Faktas – savaip ir kitaip.
- Originali pjesė „Savižudis“ buvo parašyta daugiau kaip 30-čiai atlikėjų. O vaidins ją tik aštuoni...
- Turbūt tai ir buvo sudėtingiausia – adaptuoti pjesę aštuonetui. Statyti spektaklį trisdešimčiai aktorių negalėjome. Kita vertus, tokia situacija - intymią, tragikomišką, mums rūpinčią temą dar stipriau suveržti, suspausti, išgryninti ir patikėti tik aštuoniems aktoriams – labai intrigavo ir viliojo.
Adaptacija radosi kuriant spektaklį – ieškant, klaidžiojant, vėl iš naujo viską įvertinant. Teko kažką ir aukoti (dramaturgijos atžvilgiu), teko taip pat kažkuo praplėsti, praturtinti pjesę. Žvelgiant iš šiandieninės perspektyvos – viskas vardan to, kad suprastume mus jaudinančią aplinkybių „užspausto“ žmogaus temą.
- Stebėdami, kokią išeitį šiame spektaklyje randa aplinkybių užspaustas žmogus, galime skaniai pasijuokti, tiesa?
- Tinkamame kontekste ir teisingu metu net ir juodžiausias anekdotas gali prajuokinti iki ašarų.
- Pastaraisiais metais sukūrei labai ryškius vaidmenis, tarp jų - iki ašarų prajuokinantį Bedalį spektaklyje „Bedalis ir labdarys“, už kurį buvai pripažintas geriausiu aktoriumi Profesionalių teatrų nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Pakeleivingi 2016“. Kuris vaidmuo pačiam „arčiausiai kūno“?
- Kiekvienas įdomus – ir Vladimiras, ir Cezaris, Olis, Pavelas, Jaunasis, Inteligentas, Bedalis, Berlis, Piemuo, Marinonis... Čia vien bendrakursių - A.Areimos, P.Ignatavičiaus, K.Glušajevo, G.Tuminaitės - spektakliuose sukurti vaidmenys.
Man kiekvienas vaidmuo kaip kostiumas, kurį siuvi repeticijų, o po to persiuvi spektaklių metu, kad jis būtų kuo „arčiau kūno“. Tačiau išeidamas iš teatro turi jį nusivilkti.
Laikui bėgant jis plyšinėja - reikia tvarkyti, persiūti, nes ir kostiumas dėvisi, ir tu keitiesi. Ateina metas, kai jį reikia pakabinti ant pakabos ir daugiau nebedraskyti.
- Tavo mokytojas režisierius Rimas Tuminas, atnaujindamas savo legendinius kūrinius, Tau patikėjo vaidmenis „Revizoriuje“ (Tarnas), „Trijose seseryse“ (Kareivis), „Maskarade“ (Meška ir Lošėjas). Kaip jautiesi, tapęs šių spektaklių trupės dalimi?
- Tai kertiniai mano gyvenimo spektakliai. Rimo Tumino „Maskaradas“ buvo pirmasis spektaklis, kurį paauglystėje pamačiau Kauno dramos teatre - sausakimšoje salėje, balkone, prisiglaudęs prie karštai šviečiančio šviestuvo, nes kitur nebuvo vietų. Štai tada ir supratau, kad tikrai noriu pasirinkti šią profesiją. Norėjau išsiaiškinti tą „teatro stebuklą“, kuris tuo metu mane taip pakerėjo (karštas rampos šviestuvas galbūt taip pat prisidėjo prie šių įspūdžių).
Kai stojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kursą kaip tik rinko Rimas Tuminas. O dabar, pakviestas į jo legendinius spektaklius, pagalvoju, kad gal teisingai pasirinkau – eiti būtent šiuo keliu. Beje, Aramo Chačaturjano valsas, skambantis Rimo Tumino „Maskarade“, taip pat davė pirmą impulsą ieškoti ir dar vieno stebuklo – muzikos.
- Šią savaitę prasideda antrosios Vilniaus mažojo teatro gastrolės Kinijoje. Ten dirbantys Lietuvos diplomatai sako, jog sužavėti kinus lietuvišku teatru nėra sunku. Lietuva sunkiai galėtų konkuruoti su didžiųjų Europos valstybių literatūra ar kinu, bet teatras galėtų tapti auksine Lietuvos kultūros vizitine kortele. Ką apie tai manai?
- Manau, kad Lietuvos teatras jau yra viena iš „auksinių Lietuvos kultūros vizitinių kortelių“ ne tik kažkurioje šalyje, bet visame pasaulyje. Deja, ne visi mokame ar žinome, kaip ja pasinaudoti ir kam ją parodyti. Todėl labai džiaugiuosi, kad mūsų diplomatai Kinijoje tiki, jog Lietuvos teatras gali megzti ryšius, dalytis savo kūryba su kita kultūra, bendradarbiauti.
- Netrukus išvyksti į Šanchajų, kuriame – 24 milijonai gyventojų. Vėliau kelionę tęsi Siamene, Pekine, Dzinane, Nankine. Ko pasisemi iš tokių megapolių, susitikimų su kitos kultūros žiūrovais?
- Kaip aktorius pasisemiu naujų žiūrovų žvilgsnių, netikėtų reakcijų, kurios padeda iš naujo atgaivinti ir dar labiau sutvirtinti vaidmenį. Manau, ir visam spektakliui tai daro tokią pačią įtaką, ypač vykstant pas kitos kultūros žiūrovą.
Mane asmeniškai kelionės praturtina naujais kvapais, skoniais, vaizdais, susitikimais su vietiniais žmonėmis, kurie galbūt net neina į teatrą. Laisvu laiku gastrolėse labiau mėgstu miestą tyrinėti vienas, savu tempu. Jei iš viešbučio į teatrą galima nueiti pėsčiomis, kaskart renkuosi skirtingą maršrutą.
Įdomu užsukti į siauresnę gatvelę ir bent akies krašteliu pamatyti kaip gyvena vietiniai, „paprasti“ žmonės. Žinoma, paisant jų privatumo ir savo saugumo.
- O koks pats ryškiausias prisiminimas iš pirmųjų gastrolių, kurios vyko pernai Pekine?
Labiausiai į atmintį įsirėžė uždarytas paukščių turgelis gatvelėje po atviru dangum - naktį savo narveliuose miegantys, bet nuo kiekvieno praeivio žingsnių prabundantys paukščiai. Tuo metu buvo tik vienas praeivis. Aš.
