Nuo pat šio spektaklio idėjos užgimimo apie jį buvo daug kalbama ir rašoma. Spauda prisiminė visus dabartinės Kroatijos teritorijoje rodytus lietuvių meistro spektaklius nuo „Kvadrato“ ir „Dėdės Vanios“ iki Donelaičio „Metų“ ir „Otelo“. „Ivanovas“ – pirmas Nekrošiaus darbas su kroatų aktoriais.
Kaip ir kitose šalyse ir net Lietuvoje, ne visiems artistams iš karto pavyko suprasti unikalų režisieriaus mąstymą ir specifinę sceninę kalbą. Tačiau jau per pirmąsias repeticijas susiformavo kelių aktorių branduolys, kuris ir likusius subūrė į vieningą ansamblį pajungtą bendram kūrybiniam darbui.
Neabejotinai išskirtinius savo aktorinės karjeros vaidmenis sukūrė Bojan Navojec (Ivanovas), Luca Anič (Saša), Alma Priča (Zinaida), Luka Dragič (Lvovas) ir kiti. Kaip įprasta Nekrošiaus spektakliuose, net ir mažiausi pjesės epizodiniai vaidmenys, režisieriaus ir aktorių pastangomis, buvo įkūnyti į prasmingus, smagius ir įsimintinus personažus.
Spektaklio premjera sulaukė didžiulio susidomėjimo ir sutraukė į teatrą iškiliausius Kroatijos menininkus, kultūros politikus, Lietuvos diplomatus reziduojančius Zagrebe. Žiūrovai stebėjo spektaklį premjerinei publikai neįprastai dėmesingai ir gyvai.
Reikliai ir įvairiai vertindami kolegų aktorių ir lietuvių režisieriaus darbą visi pripažino, kad spektaklis – išskirtinis ne tik šio sezono, bet ir viso Kroatijos teatrinio gyvenimo įvykis. Kad ir kaip būtų keista, bet Zagrebo teatro žiūrovai, o ir aktoriai, pripratinti prie „margesnių“, pramoginių spektaklių. Todėl Nekrošiaus „Ivanovas“, toli gražu ne spinduliuojantis optimizmu ir trunkantis „ištisas tris valandas(!!!)“ daugeliui tapo, kaip dabar madinga sakyti, tikru „iššūkiu“. Premjerą, kaip neeilinį įvykį įvardino ir pirmieji kritikų atsiliepimai.
„Nekrošius nekonkretizuoja veiksmo laikmečio, - tai gali būti ir Čechovo laikai ir šiandiena, lygiai kaip ir bet kuris tarpinis laikmetis. Stilizuoti, išraiškingi kostiumai, beveik tuščia scena. Nėra parko, supančio namus, nėra prabangios svetainės... tik kelios eilės kėdžių ir gigantiški kutosai liudija, kad esame turtinguose namuose. Viskas minimizuota ir sukoncentruota į įtaigą, emociją, į aktorius ir vaizdinius, kurie tampa stipresni ir svarbesni už daug kartų girdėtus žodžius. Visa tai kuria naują Čechovą, 21 amžiaus Čechovą, spektaklį pilną ne paprastai perskaitomų simbolių.“ (Bojana Radovic).
„Daugiasluoksnis ir nevienareikšmiškas Čechovo “Ivanovo” tekstas nagrinėja daug temų ir problemų, kurios yra matomos ir labai aktualios šiandieninėje Kroatijoje ir praktiškai parodo, kad žmonės per paskutinius šimtą metų nedaug tepasikeitė.
Visų pirma tai nesąžiningo ir žiauraus lupikavimo problema, su kuria susiduriame paskolų ir kreditavimo sistemoje (paskolos Šveicarijos frankais), antisemitizmas (santykis su žydais ir kitomis tautybėmis bei mažumomis), visuotinis meilės, empatijos ir gailestingumo, užuojautos trūkumas, desperacija, neviltis ir melancholija, kurie atrodo Čechovo laikais buvo tokie patys, kaip ir šiandien.
Bet viso to centre yra žmogaus siela ir beviltiškumo jausmas paženklinęs mūsų dvasią. Tai klausimai apie gyvenimo prasmę, apie tai kas mes esame, kodėl ir kaip gyvename – klausimai, kurių šiandien, rodos, niekas nebeužduoda.
Nekrošiaus Ivanovas ir kiti spektaklio personažai tai paprasti žmonės, kokius galime sutikti Zagrebo, Maskvos ar Vienos gatvėse, galintys palūžti nuo nepakeliamų kasdienių problemų, įkristi į neviltį, bet ne patetiški, ne tik gražiai kalbantys puikius Čechovo tekstus.
Jų neviltys, kaip ir šiandieninės mūsiškės, įvairios, skirtingos. Rodos tuo Nekrošius ir kuria savo koncepciją – gerbdamas ir neneigdamas Čechovo suvokimo atmeta tipišką, nuobodžią „čechovišką atmosferą“ ir siūlo mums 21 amžiaus Čechovą. Norint jį suprasti reikia užmiršti visas „čechoviškas klišes“ ir pasinerti į naujų prasmių iššifravimą.
Reziumuojant galima teigti, kad tai spektaklis reikalaujantis milžiniškos koncentracijos į subtiliausius sielos pokyčius ir jų pasekmių suvokimą. Kyla tik vienas klausimas: kam šiandieniame vartotojiškame pasaulyje užteks noro ir kantrybės tą suvokti?“ ("Ivanovas" Nacionaliniame Teatre Zagrebe: Spektaklis reikalaujantis milžiniškos koncentracijos ir kantrybės).
Kuriant spektaklį Eimuntui Nekrošiui talkino kostiumų dailininkė Nadežda Gultiajeva, scenografas Marius Nekrošius ir režisieriaus asistentas Tauras Čižas. Kroatijos Nacionaliniame teatre vieną sceną dalinasi opera, baletas ir drama, tačiau dar šį sezoną, iki birželio pabaigos lietuvių sukurtas spektaklis bus iš viso suvaidintas aštuonis kartus.
Balandžio mėnesį E.Nekrošiaus Teatras „Meno Fortas“ buvo išvykęs gastrolių su naujausiu režisieriaus lietuvišku spektakliu pagal F.Kafkos apsakymą „Bado Meistras“. Spektaklis tris kartus sėkmingai buvo vaidintas Neapolio „Bellini“ teatre, vėliau „Meno Forto“ trupė patraukė į Italijos pietus ir vaidino Rende mieste esančio Kalabrijos Universiteto teatre, kuriame pernai buvo parodytas „Rojus“ pagal Dante‘s „Dieviškosios Komedijos“ trečiąją dalį.
O paskutinis gastrolių taškas – Vengrijos Nacionaliniame teatre vykęs tarptautinis teatro festivalis MITEM Budapšte. Vaidinamas kelis kartus iš eilės spektaklis įgavo naujos meninės ir emocinės jėgos, prasmingų Viktorijos Kuodytės ir kitų aktorių improvizacijų ir buvo šiltai bei entuziastingai sutiktas visose scenose.
