J.Janulytės naujame kūrinyje „Vidurnakčio saulė“ orkestras – lyg elektroninis fonas. Net pačiai autorei buvo sunku patikėti, kad 54 akustiniais instrumentais galima išgauti elektroninį skambesį. Bet naujoje kompozicijoje ji išbandė tai, ko Lietuvoje dar niekas nedarė: styginiams uždėjo garsą slopinančias metalines surdinas.
Kūrinio solo partija visiškai neprimena klasikinio Koncerto – tai lėtas, į transą nardinantis pulsavimas.
„Muzika tokia lėta, kad prarandi laiko pojūtį, o klausantis jos tamsoje išnyktų ir erdvės pojūtis. Tai būtų idealu“, – apie Vilniaus festivalio užsakymu sukurtą „Vidurnakčio saulę“ violončelei ir simfoninio orkestro styginiams kalbėjo 35 metų J.Janulytė. Kūrinio premjera – šiandien Filharmonijoje.
– Pasiūlymo kurti Vilniaus festivaliui sulaukėte prieš ketverius metus. Taip ilgai brandinote kūrinį?
– Atidėliojau jį. Aš nerašau sportine prasme virtuoziškos muzikos, kurioje būtų daug natų, galėtų sublizgėti solistas. Mano kūriniuose visi atlikėjai lygiaverčiai, o festivalis norėjo kūrinio solistui su orkestru.
Reikėjo laiko atrasti savitą Koncerto esmę, kuri būtų priešinga klasikinei šio žanro sampratai. Man violončelės garsas – tai ilga, jokiais judesiais nesuskaidyta nata. Reikėjo idėjos, kuri pateisintų tuos lėtus judesius.
– Kaip šovė mintis panaudoti surdinas?
– Jau seniai apie tai svajojau, nes viename savo kūrinių buvau jas išbandžiusi – garsas mane sužavėjo. O dabar šią idėją pasiūlė premjeros solistas italų violončelininkas Mario Brunello per mūsų pirmąjį susitikimą partitūrai peržiūrėti. Jis mane labai įkvėpė.
– Jūs pati pasirinkote šį atlikėją?
– Norėjau rašyti Koncertą kitam italui – Francesco Dillonui, su kuriuo ne kartą esame bendradarbiavę, kuris pažįsta ir supranta mano stilių.
Tačiau Vilniaus festivalis man pasiūlė išsirinkti solistą iš dabarties geriausių violončelininkų dešimtuko.
Sudomino M.Brunello kūryba ir pažiūros. Perskaičiau visas tris jo parašytas knygas. Šis atlikėjas nėra tipiškas klasikinis violončelininkas, nors laimėjo Tarptautinį P.Čaikovskio konkursą. Jis ieško utopinių akustinių erdvių – groja kalnuose, dykumose, kur instrumentas skamba visiškai kitaip nei salėse. Ir muzika sklinda kitaip.
Mano kūrinyje orkestras taip pat sukuria solistui tarsi utopišką erdvę iš labai tylių aukštų garsų.
„Vidurnakčio saulė“ – tai pats tyliausias mano kūrinys. Atlikėjai susodinami taip, kad jų garsas suktųsi ratu, kiltų ir leistųsi. Tai erdviškai, o ne klasikiniais muzikos terminais apibūdinami procesai, primenantys gamtos ciklą.
Juos galima įžvelgti visur – gamtoje, žmogaus kūne. Rato, dualumo idėją perėmiau ir iš taiči.
Ši tradicinė kinų gimnastika – ne tik fiziniai pratimai, subalansuojantys vidinę pusiausvyrą, bet ir gili, neišsemiama filosofija. Atradau ją prieš porą metų.
– Buvote išsibalansavusi?
– O kas šiais laikais nėra išsibalansavęs? Po kūrinio „Švytėjimas“, kuris išauga iki kurtinančio triukšmo, jaučiausi pervargusi ir išsekusi. Visada persiimu savo kūrinių idėjomis. Tada atradau taiči.
Tai mane labai atgaivino.
Visada jaučiau trauką prie Rytų filosofijos ir meditacijos. Tai turbūt matyti ir iš mano muzikos – ji lėta, meditatyvi.
Kadangi dirbu sėdimąjį darbą, man būtina mankštintis – užsiimu joga, kinų gimnastika, darau kvėpavimo pratimus, sportuoju – žaidžiu tenisą, vaikštau į baseiną, minu dviratį. Ši veikla teikia idėjų ir kūrybai. Pavyzdžiui, važiavimas dviračiu aukštyn žemyn - visiška muzika!
– Ar kūrybai netrukdo buitis – juk vaikai jau paaugo?
– Dirbu beveik biuro režimu, pagal šeimos gyvenimo ritmą, be sustojimo – nuo aštuonių valandų ryto iki tada, kai reikia pasiimti vaikus iš mokyklos ir darželio.
Jiems dabar ketveri ir septyneri metai. Išsiverčiame be auklių.
Pastarieji metai man buvo intensyvūs kūrybos atžvilgiu. „Vidurnakčio saulė“ – trečiasis užsakymas per šį koncertų sezoną.
Džiaugiuosi, kad galėjau ilgai brandinti jo idėją. Būna sumanymų, kuriuos iš karto įgyvendini, bet tie, kuriais ilgai gyveni, labiau išsigrynina, apauga aliuzijomis ir asociacijomis.
Visada maniau, kad gauti Vilniaus festivalio užsakymą – tai kūrybos viršūnė Lietuvoje.
Juk taip atsirado etapiniai Broniaus Kutavičiaus, Algirdo Martinaičio, Osvaldo Balakausko, kitų kompozitorių kūriniai. Vertėjo laukti ketverius metus kūrinio birželio naktims ir birželio festivaliui.
* * *
Trečiadienį Vilniaus festivalyje skambės programa „Vidurnakčio saulė“, Ją pristatys nuolatiniu festivalio dalyviu tapęs Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO), vadovaujamas vyr. dirigento Modesto Pitrėno.
Filharmonijos scenoje su LNSO pasirodys italų violončelininkas Mario Brunello, kurio įspūdinga tarptautinė karjera prasidėjo iškart po pergalės prestižiniame tarptautiniame P.Čaikovskio konkurse 1986-aisiais. Italų virtuozui patikėta solisto partija festivalio užsakymu parašyto lietuvių kompozitorės Justės Janulytės kūrinio „Vidurnakčio saulė“ įvyksiančioje pasaulinėje premjeroje.
Koncerte dar skambės Gustavo Mahlerio Penktosios simfonijos IV dalis „Adagietto“, dažnai vadinama simfoninės lyrikos kvintesencija, bei dvi simfoninės Felixo Mendelssohno-Bartholdy partitūros.
Nacionalinės filharmonijos scenoje solo violončele griešiantis M.Brunello koncertuoja su pripažintais pasaulio kolektyvais – tai Londono, Karališkosios, Miuncheno, Prancūzijos radijo filharmonijų, Filadelfijos, Tokijo NHK, Šv. Cecilijos akademijos, Berlyno vokiečių simfoniniai, G.Mahlerio, Kioi kameriniai orkestrai ir kt.
1994 m. M. Brunello subūrė orkestrą „D'Archi Italiana“, su juo dažnai koncertuoja savo šalyje ir svetur. Taip pat jis yra festivalio „Suoni delle Dolomiti“ meno vadovas. Svarbią vietą violončelininko meninėje veikloje užima kamerinė muzika. Be to, jis inicijuoja projektus, kuriuose muzika jungiama su literatūra, filosofija, teatru ar mokslo šakomis, rengia interaktyvius garso-vaizdo-žodžio performansus. M.Brunello griežia 1600-aisiais datuojama italų meistro Giovanni Paolo Maggini violončele.
Tai, kad M.Brunello sutiko pristatyti Vilniaus festivalio užsakymu sukurtą J.Janulytės kūrinį „Vidurnakčio saulė“ violončelei ir simfoninio orkestro styginiams su naktinėmis surdinomis, – neabejotina dovana ir festivalio publikai, ir rengėjams. Pasak derybose su solistu dalyvavusios festivalio vykdomosios direktorės Rūtos Prusevičienės, solistas iš pradžių dvejojo, ar turės tam laiko, ar kūrinys jam bus įdomus. Tačiau susitikęs Italijoje su autore iškart patikėjo jos vizija.
„Manome, kad Koncertas gyvuos kur kas ilgiau nei premjeros vakarą“, – vylėsi R.Prusevičienė.
Premjeros nekantriai laukia ir „Vidurnakčio saulės“ autorė. Pasak J.Janulytės, ši jos kompozicija tyrinėja pavadinime slypinčio oksimorono muzikines metaforas ir įvairiomis dualumo formomis kuria bemaž baltoms lietuviško birželio naktims būdingą mistišką, neapčiuopiamos įtampos bei lyrinės poetikos kupiną atmosferą.
