Festivalio premjerų biblioteką papildė originalus 35 metų kompozitorės Justės Janulytės opusas „Vidurnakčio saulė“ violončelei ir simfoninio orkestro styginiams. Jis atvedė į Filharmonijos sceną labai savito braižo italų violončelininką Mario Brunello.
Be to, praleidusieji šį koncertą visus kūrinius, puikiai atliktus Modesto Pitrėno diriguojamo Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, rudenį galės nemokamai išgirsti pirmojoje Baltijos šalyse Filharmonijos skaitmeninėje koncertų salėje.
Premjera skambėjo prietemoje
Aišku, labiausiai vakar klausytojai laukė J.Janulytės premjeros, kuria autorė žadėjo panardinti publiką į transą. Mat „Vidurnakčio saulė“ – meditatyvus ir bene tyliausias kompozitorės kūrinys. Jo orkestro partija primena elektroninį foną, kuriame lyg utopiškoje akustinėje erdvėje tvinksi solisto violončelė.
Nakties efektui perteikti autorė uždėjo 54 styginiams instrumentams ne įprastesnes gumos ar medžio, bet metalo surdinas, kurios labiausiai slopina garsą.
Idealiai kūriniui tiko ir solistas M.Brunello, nuolat ieškantis savo projektams unikalių akustinių erdvių. „Man artima Justės kūrinio idėja, muzika, kuri keičia pavidalą lyg debesys“, - prisipažino solistas.
Vis dėlto transo efektą koncerte pajuto nedaugelis, nors specialiai buvo užtemdyda net salė. Greičiausiai tam nebuvo palanki Filharmonijos erdvė.
„Įsivaizduočiau kitokią šio kūrinio erdvę: orkestras ir solistas turėtų sėdėti centre, o publika – aplink garso šaltinį, kaip yra moderniose amfiteatro stiliaus salėse. Tada efektas būtų stipresnis“, - svarstė gera J.Janulytės muzikos žinovė muzikologė Jūratė Katinaitė.
Tačiau kritikė tvirtino jau ir vakar suvokusi tai, ko neišgirdo ausimis. „Justei pavyko įgyvendinti savo idėją. Išlikdama ištikima savo stiliui kartu ji išgavo siurrealistišką, naują savo kūryboje garsinį efektą. J.Janulytė - labai savita kompozitorė, užvaldanti klausytoją savo kūrinių kūniškumu. Tai stebuklingas jausmas“, - dalijosi įspūdžiais J.Katinaitė.
Raudonajame dėkle – „Ferrari“
Nepamirštamu koncerto akcentu tapo M.Brunello bisui pagriežta tūkstantmetė armėniška melodija. Tarsi pratęsdama „Vidurnakčio saulės“ meditaciją ji nuskraidino į civilizacijos nepaliestas gamtos platybes.
Menininkas atskleidė grojęs šį kūrinį ir kalnų viršūnėse, ir dykumose, o kitąmet žadantis surengti pasirodymą Everestui – jis grieš violončele šešių kilomentrų aukštyje kartu su Nepalo muzikos mokyklos auklėtiniais.
Beje, M.Brunello klausos jautrumą įvertino net „Ferrari“ automobilių kompanija, paprašiusi maestro apibūdinti skirtingų motorų garsą muzikos terminais. Solistas išbandė penkiolika skirtingų „Ferrari“ automobilių ir palygino jų motorus su instrumentais. Už tai kompanija virtuozui įteikė firminį raudoną, papuoštą žirgo figūrėle violončelės dėklą. Jis nuo tada tapo savotišku M.Brunello antrininku – pavyzdžiui, socialiniame „Facebook“ tinkle vedžioja solisto gerbėjus jo gastrolių keliais.
Maestro šį personažą vadina Raudonąja violončele. Paklaustas, ar pats neturi ir tikro „Ferrari“, M.Brunello paaiškino, kad jo „Ferrari“ – raudonajame dėkle.
Skaitmeninė salė startuos rudenį
„Vidurnakčio saulę“ bei kitus vakaro kūrinius – G.Mahlerio „Adagietto“ iš Penktosios simfonijos, F.Mendelssohno-Bartholdy Ketvirtąją simfoniją ir koncertinę uvertiūrą „Riui Blazas“ nuo rudens bus galima susirasti Nacionalinės filharmonijos įsteigtos skaitmeninės salės grojaraštyje.
Ten atsidurs ir Lietuvos kamerinio orkestro projektas Vilniaus festivalyje su italų muziku Ezio Bosso, kuris laukia publikos kitą pirmadienį. Be to, naująjį sezoną skaitmeninėje koncertų salėje koncertai bus transliuojami ir tiesiogiai.
O šiandien Vilniaus festivalis kviečia pasigėrėti kompozitoriaus Osvaldo Balakausko muzikiniu portretu. Menininkas šiemet švenčia 80-metį. Šia proga jo kamerinės muzikos programą parengė kompozitoriaus ir dirigento Vykinto Baltako vadovaujamo Lietuvos ansamblių tinklo muzikantai kartu su Lietuvos kameriniu orkestru ir styginių kvartetu „Chordos“.
