Su sporto virtuozerija tai neturėjo nieko bendro: „Il Giardino Armonico“ muzika tarsi užliejo salę palaiminga ramybe, spinduliavo harmoniją.
Greta Antonio Vivaldi, svečiai atvėrė klausytojams negirdėtus XVI-XVII amžių Venecijos kompozitorių vardus – Giovanni Legrenzi, Giovanni Bassano, Dario Castello. Vadovas parodė aukštąjį griežimo fleita pilotažą, ekspromtu įtraukęs į programą Aurelio Virgiliano pjesę, kuri priminė solo improvizaciją.
Pasak G.Antonini, minėti kūrėjai buvo žymūs savo laikais, o šiandien juos žino netgi retas italas. Tačiau kūrė jie išties kokybišką, kai kurie – ir labai originalią muziką. „Ši kūryba įdomu šiuolaikiniams klasikos mėgėjams – tai nėra muziejiniai reliktai. Todėl norime ją paskleisti kuo plačiau“, – aiškino G.Antonini.
Pavyzdžiui, Dario Castello (apie 1590-1658) Sonata Nr.16 keturiem instrumentams nustebino modernumu. Anot maestro, šis kūrinys – tai savotiškas ankstyvojo baroko eksperimentas, nes sonatos anuomet dar nebuvo rašomos. „Tokios neįprastos kompozicijos – nuotykis ir mums, ir klausytojams“, – džiaugėsi G.Antonini.
Jau tris dešimtmečius gyvuojantis „Il Giardino Armonico“ nuolat derina koncertuose senus ir tik ką surastus repertuaro kūrinius. „Iš trumpučių pjesių nuausti įtraukiantį pasakojimą nėra lengva. Programoje turi būti visko – virtuoziškumo ir meditacijos, kulminacijų ir atoslūgių. Tai kaip opera. Kaskart pasitikriname pagal publiką, ar mums pavyko“, – kalbėjo G.Antonini.
Vilniaus klausytojai negailėjo vienam garsiausių senosios muzikos ansamblių plojimų, išprašė ir bisą. Du italų muzikos šimtmečius aprėpusi „Il Giardino Armonico“ programa plaukė sklandžiai lyg upė – nesijausdavo, kada pasibaigia vienas ir prasideda kitas kūrinys.
G.Antonioni neslėpė, kad muzikantams teko susitaikyti su kai kuriais kompromisais. Mat tobulas tokio ilgo periodo muzikos atlikimas reikalautų daugiau skirtingų instrumentų. Tačiau keliaujant poreikius tenka apriboti. Užuot keitę instrumentus, stygininkai keitė tik smičius, kuriuos grieždami laikė toli nuo kaladėlės. Vis dėlto ansamblis atsiskraidino į Vilnių net barokinę arfą ir kontrabosą, o G.Antonini grojo keturiomis skirtingomis fleitomis.
Rytoj Vilniaus festivalis pakvies jau į paskutinį renginį – tradicinių japonų būgnų, fleitų ir varpelių lydimą ritualinį spektaklį, kuriuo išvaikomos piktosios dvasios ir kviečiama laimė. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre grupė „Dadadadan Tenko“ pasakos apie džiaugsmą, pyktį ir liūdesį, drąsą ir aistrą pasitinkant ateitį.