Po barokiniais šventovės skliautais liejosi minėto filmo garso takelio autoriaus Yanno Tierseno muzika tarsi šilti, svajingi prisiminimai. Aišku, tokio šviesaus skambesių srauto kur kas mieliau būtų klausytis, tarkime, žydinčiame sode. Tačiau Š.Meškiui ir niūrioje bažnyčioje pavyko sukurti jaukią atmosferą, pasistačius prie fortepijono iš namų atsineštą šviestuvą, uždegus didžiulę žvakę ir atsigabenus į sceną du mielus žaislinius – juodą ir baltą – fortepijonus, kurie koncerte pravertė ne tik kaip interjero detalės.
Pats Y.Tiersenas naudoja šiuos instrumentus savo kompozicijose greta daugybės kitų – akustinių ir elektrinių fortepijonų bei gitarų, sintezatorių, akordeono ir melodikos, įvairių perkusinių, medinių pučiamųjų, varpelių ir cimbolų: būtų galima vardyti be galo. Anot kompozitoriaus, toks įvairus yra ir gyvenimas, o kuriant muziką galima semtis iš visų įmanomų priemonių aruodo.
Tiesą sakant, Y.Tiersenas net nevadina savęs kompozitoriumi, nes nesiekė klasikinio išsilavinimo muzikoje – ragavo jo tik vaikystėje, kai grojo pianinu ir smuiku, kol vieną dieną smuiką sudaužė ir nusipirko elektrinę gitarą.
Šio svajoklio muzika – nei klasika, nei folkas, nei popsas ar rokas; joje galima rasti visko. Kai kas Y.Tierseną lygina su minimalistų pirmtaku Ericu Satie ir netgi su šio stiliaus korifėjais Philipu Glassu ir Michaelu Nymanu.
Š.Meškys mėgstamiausius šio kompozitoriaus kūrinius suvėrė tarsi į vieną spontanišką improvizaciją – neįtikėtina, kad įmanoma juos visus išmokti atmintinai! Jis pirmasis gyvame koncerte atvėrė lietuvių publikai svajingą ir jaukų Y.Tierseno muzikos pasaulį.
Pačiam atlikėjui prisilietimas prie jo tapo lemtingu – ši muzika jį grąžino į sceną po ketverių metų petraukos. Mat rankos trauma Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantą, buvusį „čiurlioniuką“ pastūmėjo į kitą – „domėjimosi meną“. Taip Šarūnas vadina žurnalistiką.
Įdomu, kad įsidarbinęs portale „lrytas.lt“ Gamtos skyriaus redaktoriumi, kūrėjas taip ir nepanoro rašyti apie muziką. „Man reikėjo nuo jos atsiriboti, nes muzika – didysis mano gyvenimo pomėgis ir džiaugsmas, o ne darbas. Dabar dienomis dirbu, o naktimis pagroju“, - kalbėjo menininkas.
Savo grįžimą į sceną Šarūnas aiškino nuostabių sutapimų virtine. „Neplanavau koncertuoti Kristupo festivalyje – tai lėmė aplinkybės, kokių nesuplanuosi: netikėta pažintis, leidusi sukurti muzikinį klipą Y.Tierseno konkursui, po to – sėkmė tame konkurse ir kvietimai koncertuoti“, - pasakojo Š.Meškys.
Praėjusią žiemą jo ir Šarūno Mažeikos klipas, kuriame pianistas skambino Y.Tierseną Nidos peizažo fone, pelnė daugiausiai žiuri simpatijų šio kompozitoriaus inicijuotame konkurse „MyEUSA“. Š.Meškys buvo pripažintas geriausiu konkurso atlikėju ir apdovanotas specialiuoju prizu – žaisliniu fortepijonu, kurio nepakartojamą tembrą galėjo įvertinti ir Kristupo festivalio publika.
Amelijos stebuklai tęsiasi? Juk ir Y.Tiersenas buvo niekam nežinomas iki Jeano Pierre‘o Jeunet filmo „Amelija iš Monmartro“ premjeros.
Š.Meškys neabejoja, kad nuo šiol koncertuos dažniau, bet karjeros permainų nesvarsto. „Sunku pasakyti, kas bus po metų ar dvejų. Kartais pats gyvenimas parodo kelią – nuneša tai vienur, tai kitur. Gaudau vėją“, - kalbėjo menininkas.
