Spektaklis yra vienas iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ akcentų. Jo premjera - rugjūčio 3-4 dienomis Palangos koncertų salėje.
- Į Lietuvą atvykstate jau trečią kartą, visus tris kartus dirbote su režisiere D. Ibelhauptaite. Kas paskatino priimti jos pirmąjį kvietimą, - ką žinojote apie mūsų šalį?
- Esu laimingas, kad atvykau čia. Pirmasis vizitas buvo šioks toks nuotykis. Pamenu, buvau namuose su šeima, kai sulaukiau savo agento iš Italijos skambučio. Su juo susisiekė mano buvęs vadybininkas iš Niujorko, D. Ibelhauptaitės draugas. Režisierė ieškojo tenoro, kuris moka vaidinti ir nebijo iššūkių. Tai – aš.
Nuolat ieškau naujų patirčių, mėgstu eksperimentus. Jei pažvelgtumėte į mano tvarkaraštį, pamatytumėte, kad kasmet turiu bent tris pagrindinius debiutinius vaidmenis.
D.Ibelhauptaitė mane pakvietė kurti Chozė operoje „Karmen“. Pasakiau jai, kad žinau kūrinį, esu matęs įvairių jo interpretacijų, bet buvau patikintas, kad turėčiau ruoštis visiškai netikėtam išbandymui.
Tai buvo „e-Carmen“ – ne įprasta, bet elektroninė opera. Išmušė istorinė akimirka. Mane viliojo tapti pirmuoju tenoru atlikusiu vaidmenį elektroninėje operoje. Aišku, kad sutikau. Atvykau čia ne dėl šalies, ne dėl kažkokio teatro, bet dėl idėjos, galimybės atlikti kažką unikalaus. O atvykęs pamačiau, kokia nuostabi čia aplinka, publika. Lietuvoje jaučiuosi labai gerai.
Visas pasaulis žino, kad jūsų šalis garsėja gražiomis moterimis – tai tiesa, jos fantastiškos, bet sujaudina ne tai. Lietuvių gražus vidinis pasaulis – bendraudamas greitai pajunti vidinį švelnumą.
- Kas jus paskatino dalyvauti ir kituose D. Ibelhauptaitės spektakliuose, kaip apibūdintumėte šią režisierę?
- Bendravimas su D. Ibelhauptaite man – ypatinga patirtis. Kai atvykau dainuoti „e-Carmen“, buvo momentas, kai jau atrodė, kad visa tai – ne man, kad per sunku, nesusitvarkysiu. Jau svarsčiau grįžti prie kitų darbų – laukė kiti vaidmenys, kiti teatrai. Bet D. Ibelhauptaitė turi neįtikėtiną energijos užtaisą, - ji pati tarsi įsielektrinusi. Ji moka uždegti, įkvėpti.
Režisierė įlieja savo energijos, - pasijunti pakylėtas. Kas iš to? D.Ibelhauptaitė tave stumteli iki galimybių ir tavo talento ribos, parodo, kiek daug gali padaryti. Dirbdamas su ja niekada šiaip sau neišeisi į sceną – kaskart tai būna šimtaprocentinis savęs atidavimas. Kad ir kur ji mane pakviestų – sakyčiau „taip“.
- Operoje „Pajacai“ atliksite pagrindinį Kanijo vaidmenį. Kiek gerai jis jums žinomas ir kaip apibūdintumėte šį personažą?
- Būti pajacu „Pajacuose“ man – svarbus momentas. Tai didelė atsakomybė ir vienos iš mano svajonių išsipildymas. Šis vaidmuo yra fantastiškas.
Ruošiausi jam ilgai – iš pradžių su pianistu Vokietijoje, vėliau - su kitu nuostabiu pianistu Italijoje.
Mano personažas yra šimtu procentų žmogiškas. Pamatysite tai. Kanijo yra paprastas žmogus po Siciliją keliaujančiame šeimos cirke. Turbūt jis kažkada svajojo tapti cirko žvaigžde, bet taip nenutiko.
Laikas ėjo, jis liko ten, kur buvęs, suartėjo su šeimos cirko nariais, tapo savu regiono žmonėms, nes cirkas nuolat grįždavo į tas pačias vietas. Jis rado našlaitę, rūpinosi ja, o jai užaugus įsimylėjo.
Ruošdamasis šiam vaidmeniui turiu persiimti šio personažo emocijomis, perimti jo vidinį pasaulį. Kanijo širdis sudaužyta gyvenimo ir meilės, bet nepaisant to jis turi juokinti kitus.
- Minite, kad tai - pirmieji jūsų „Pajacai“, bet esate žinomas solistas, pasirodote visame pasaulyje. Ar vis dar jaučiate scenos jaudulį?
- Drugelius pilve? Visada! Nebijau, bet juntu didžiulį jaudulį. Tai nuostabus jausmas. Manau, jei atlikėjas nustoja jį jausti, jo karjerai - pabaiga. Aš šį virpulį jaučiu kaskart vis stipriau.
- Gyvenate Hamburge, esate jaunas tėtis. Kaip pavyksta suderinti šeimos gyvenimą su blaškančia po visą pasaulį karjera?
- Nors gyvenu Hamburge, pats esu iš Čilės, o mano žmona – vokietė. Iki praėjusių metų rugsėjo visur keliaudavome kartu su žmona ir dukryte Džiuljeta. Jai tik ką sukako dveji metukai. Džiuljeta buvo su mumis buvo jau keturiuose žemynuose, keliauti pradėjo būdama vos keturių mėnesių. Bet štai nutarėme susilaukti antro vaikelio, ir į pasaulį atėjo sūnus Massimo, - jam šeši mėnesiai.
Su dviem mažais vaikais keliauti yra per daug sudėtinga, tad nutarėme palaukti, kol sūnui sukaks bent vieneri. Taigi, kol kas keliauju vienas. Nepaprastai pasiilgstu šeimos, skausminga išvykti be jų.
Atostogų metu kartu su žmona rūpinamės vaikais, viską darome kartu. Kai dirbu, visas jėgas atiduodu repeticijoms. Nemoku dalinti savęs.
- Kaip skirtingos kultūros formuoja jūsų asmenybę?
- Nepriskiriu savęs kuriai nors šaliai – esu pasaulio pilietis. Šia prasme visi operos solistai yra panašūs – mes klajokliai. Mano namai yra ten, kur žmona ir vaikai. Dėl to ir mėgstu, kai jie keliauja kartu. Kai jų nėra šalia, trūksta didelės dalies manęs. Šiuo metu šeima Vokietijoje, tad ir namai liko ten. Jei artimieji būtų čia – namai būtų čia.
Kitą kartą būtinai atsivešiu į Lietuvą ir šeimą. Noriu jiems parodyti Vilnių.
