Šiemet anksčiau nei įprastai 82-ąjį sezoną paskelbęs Klaipėdos dramos teatras iki kito pavasario žiūrovams žada parodyti penkias premjeras ir vieną atnaujintą spektaklį vaikams.
Ankstesniais metais Klaipėdos dramos teatras žiūrovus pakviesdavo tik rudenį. Per vasaras aktoriai iš visos šalies į pajūrį suvažiavusiems poilsiautojams savo spektaklius rodydavo Palangoje.
„Šiemet nusprendėme, kad mūsų teatro pasiilgę žiūrovai į Klaipėdą gali atvažiuoti ir iš kurorto, todėl šių metų sezoną pradėjome dar įpusėjus rugpjūčiui, kai poilsiautojai vasara dar mėgaujasi pajūryje.
Juo labiau kad naujausi spektakliai yra pritaikyti mūsų moderniai scenai. Rodant juos kitur nukentėtų scenografijos kokybė“, – teigė Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys.
Ką nauja šį sezoną pamatysime Klaipėdos scenoje? Kaip gyvena uostamiesčio teatras? Apie tai – pokalbis su T.Juočiu.
– Kelintas šis sezonas jums, kaip teatro vadovui?
– Prieš dvejus metus atėjęs į Klaipėdos dramos teatrą sezono repertuarą jau radau sudėliotą. Man vadovaujant teatrui tai yra antrasis sezonas.
– Pagal kokius kriterijus parenkamas sezono repertuaras? Kaip apsisprendžiama, kiek premjerų turėtų būti?
– Sezono repertuarą dėlioja teatro meno taryba. Renkantis kūrinius turi reikšmės ir tai, kokio žanro mūsų repertuare trūksta. Planuoti būsimąjį sezoną pradedame atsirinkdami režisierius. Jų darbus stebime ne tik Lietuvoje. Žvalgomės ir po kaimynines šalis.
Dirbame kaip kokie krepšinio rinktinės treneriai, kurie važinėja į rungtynes ir ieško talentų. Atsirinkti ir su mūsų teatru sutikę dirbti režisieriai tuomet siūlo savo medžiagą.
Pavyzdžiui, šitaip mūsų teatre šį sezoną debiutuos jaunas 33 metų latvių talentas, šios šalies Nacionalinio teatro režisierius Elmaras Senkovas. Nuo 2010 metų jo spektakliai nominuojami ir apdovanojami aukščiausiais Latvijos teatro apdovanojimais.
Pagrindinė sezono naujiena – Lietuvos teatro legendos Eimunto Nekrošiaus debiutas Klaipėdoje. Po metus trukusių pokalbių visame pasaulyje garsus režisierius sutiko mūsų teatre statyti spektaklį pagal Sauliaus Šaltenio romaną „Kalės vaikai“.
Šio kūrinio siužetas nukelia į donelaitiškąją epochą – jis artimas Klaipėdos kraštui istoriškai ir geografiškai.
Be masuotės, spektaklyje vaidins apie 10 mūsų teatro aktorių. Repeticijos turėtų prasidėti gruodį, o premjeros laukiame sausio pabaigoje.
– Naujam sezonui ruošiate 5 premjeras ir vieną spektaklį atnaujinate. Kaip apsisprendžiate, kiek premjerų reikia sezonui?
– Mūsų planai priklauso nuo planuojamo metų teatro biudžeto. Kiekvieno spektaklio pastatymas kainuoja nemažus pinigus.
Kita vertus, mūsų repertuarą pasiryžome mažinti perpus. Dabar turime 30 spektaklių, iš kurių kai kurie rodomi vos porą kartų per metus. Aktoriams kiekvienas išėjimas į sceną šiuose spektakliuose prilygsta premjerai. Tik tokiu dažnumu rodant spektaklius jie nėra šlifuojami ir netobulėja.
Todėl iki metų pabaigos nusprendėme atsisakyti 19 spektaklių. Mano įsitikinimu, mūsų teatro repertuare pakanka turėti 15 kūrinių. Per mėnesį teatras žiūrovus pakviečia į 15–20 spektaklių. Todėl šitaip atsiranda galimybė kiekvieną parodyti bent po kartą ar du per mėnesį.
– Kokių senųjų Klaipėdos dramos teatro spektaklių žiūrovai nebeišvys?
– Tai dar svarstome. Aišku liks kultiniai darbai: „Karalienė Luiza“, „Elzės žemė“, „Tėvas“, „Pašaliniams įeiti draudžiama“, „Mergaitė, kurios bijo Dievas“ ir kiti, kurie iki šiol surenka pilną salę.
Tačiau tai nereiškia, kad spektaklių lankomumas yra pagrindinis kriterijus. Liks ir tie spektakliai, kurie yra sunkesni, kuriuos supranta ir vertina mažiau žmonių. Tačiau mes negalime ir jų palikti be sudėtingesnio repertuaro.
Tuo repertuariniai teatrai ir skiriasi nuo komercinių, kad mes stengiamės statyti tokius klausimus keliančius spektaklius, į kuriuos žiūrovai ieško atsakymo net ir grįžę namo.
Galiu pasidžiaugti, kad Klaipėdos publika yra gana intelektuali, o mūsų spektaklių važiuoja pažiūrėti iš visos Lietuvos.
– Užsiminėte, kad spektaklių pastatymai kainuoja nepigiai. Kokia jų kaina? Iš kokių pajamų laikosi Klaipėdos dramos teatras?
– Praėjusio sezono pajamos siekė apie 1,7 mln eurų. Pagrindinę dalį – 1,2 mln eurų skyrė valstybė. Apie 350 tūkst. eurų surinkome iš parduotų bilietų, apie 40 tūkst. eurų tradiciniam teatro festivaliui skyrė Klaipėdos savivaldybė.
Beveik 100 tūkst. eurų gavome iš rėmėjų. Nors jų indėlis gali pasirodyti mažas, tačiau jis yra labai svarbus, nes visi rėmėjų pinigai skiriami tik kūrybiniam procesui.
Valstybės pinigais išlaikome teatrą ir kolektyvą. Teatre dirba 104 žmonės, kuriems per metus išmokama apie 900 tūkst. eurų atlyginimo. Dar 400 tūkst. eurų kainuoja pastatų išlaikymas. Kūrybai lieka pajamos iš bilietų ir rėmėjų lėšos.
Spektaklių kaina nemaža dalimi priklauso nuo sumanytų dekoracijų. Pigiausiai kainavęs spektaklis – „Lunačiarskio lunaparkas“, kurio pastatymui išleista 12 tūkst. eurų. O štai spektaklyje „Naktis“ vien dekoracijos kainuos apie 18 tūkst. eurų.
Apskritai, gero lygio spektaklio pastatymas su visais honorarais ir scenografija kainuoja apie 35–40 tūkst. eurų.
– Ar Klaipėdos dramos teatrui per metus surenkamų pinigų pakanka?
– Repertuarui atnaujinti ir teatrui išgyventi – taip. Tačiau aktorių atlyginimai yra aiškiai per maži.
Žiūrovai mato tik spektaklį, kuriame suvaidinti, atrodo, yra paprasta. Bet už kiekvieno vaidmens slypi kasdienis ir sunkus aktoriaus darbas. Kartais iki išnaktų.
Mūsų teatre yra 34 aktorių trupė. Nelygu koks užimtumas, atskaičius mokesčius jiems mokama nuo 400 iki 800 eurų alga. Pavyzdžiui, už pagrindinį vaidmenį mokamas tik 22 eurų priedas. Todėl aktoriai, kaip tie gydytojai, pluša per kelias darbovietes, filmuojasi reklamose ir uždarbiauja vakarėliuose.
Lietuvos aktoriai uždirba mažiausiai. Pavyzdžiui, Latvijoje aktoriai gauna 150 eurų daugiau.
– Kaip būtų galima padidinti teatro pajamas?
– Valstybės dotacija būtų lengviausias, nors ir mažai realus kelias. Tačiau nemanau, kad teisingiausias. Teatrai turi jausti finansinį alkį ir siekti užsidirbti. Tuomet jie išliks kūrybingi ir originalūs.
Negalime branginti ir bilietų, kurie mūsų teatre kainuoja nuo 5 iki 15 eurų. Kaip kultūros skleidėjai, privalome plačiajai visuomenei sudaryti galimybę tiesiog lankytis teatre.
Vienintelis rezervas yra gastrolės, kuriose kviečiančioji pusė sumoka kelionės ir kolektyvo išlaikymo kaštus, o teatrui mokamas honoraras. Pavyzdžiui, Talino teatras „No 99“ iš gastrolių susirenka pusę savo biudžeto.
Todėl mes kasmet Klaipėdoje ir organizuojame teatro festivalį „TheATRIUM“, nes norime būti pastebėti Europoje ir į ją pakviesti.
