Vilniaus rotušėje jubiliatą per savo patarėjas sveikino šalies aukščiausioji valdžia, gėlėmis užpylė bičiuliai, kolegos ir bendražygiai, kuriuos jis pasitiko savo diriguojamais mėgstamais Dmitrijaus Šostakovičiaus, Osvaldo Balakausko, Piotro Čaikovskio kūriniais. Soliavo saksofonininkas Liudas Mockūnas, pokštavo Petras Vyšniauskas, linksmą, energingą kompoziciją bičiulio vadovaujamam orkestrui gimtadienio proga sukūrė kompozitorius Vidmantas Bartulis.
O mes, užuot prisiminę šia proga gausius maestro nuopelnus kultūrai bei apdovanojimus, pasidžiaukime jo išminties perliukais ir žaviais atsivėrimais.
Apie knygas. „Domiuosi daugybe dalykų. Kasdien sužinau kažką nauja. Kartais vienu metu skaitau nuo 6 iki 14 knygų. Galiu gyventi su vienu romanu pusę metų. Tai fantastiška, nes knyga tarsi tūno tavyje, visur lydi jos asociacijos. Esu didelis poezijos fanas. Ją mėgstu skaityti balsu. Paimu eilėraštį ir iš pradžių perskaitau tyliai, o po to – raiškiai, skirtingomis intonacijomis. Visą poeziją reikia skaityti balsu - tai jos suvokimo sąlyga“.
Apie rašymą. „Man buvo dvylika metų, kai debiutavau spaudoje. Mokiausi dvejetais ir parašiau humoreską apie dvejetukininką. Ją išspausdino „Švyturio" žurnalas. Tada gavau 294 rublius, - mano mama uždirbdavo 15 rublių per mėnesį. Iš honoraro nusipirkau šokolado, gazuoto vandens ir knygą „Raudoni antpečiai".
Po to rašinėjau į „Kauno tiesą" apie baisias Žaliakalnio gatves ir kitokias blogybes. Bet kiti rašė geriau - man net į galvą neateidavo pasakyti tokių dalykų kaip jiems. Skaitydamas juos kūriau save. Kam tuomet rašyti?“.
Apie šou. „Man patinka juokinti žmones. Smagu, kai mane mato. Kiti kalba, kad profesoriui taip elgtis nerimta. Ir sūnus man sako: „Ko tu maivaisi? Ko ten (į televiziją) eini?". Galbūt jie teisūs. Žmonės susikuria stereotipus: jei profesorius - būtinai solidus, o politikas - iš viso pakylėtas.
Aš - profesorius, muzikos mokslininkas, atlikėjas, darau labai rimtus dalykus, bet galiu būti ir kitoks. Man nusispjauti į tai, kas ką apie mane sako. Žaidžiu, nes man smagu. Juk reikia ką nors ir dėl savęs padaryti“.
Apie kiną. „Mano mama prieš karą buvo Telšių teatro aktorė, jai ypač sekėsi komiški vaidmenys. Matyt, iš jos perėmiau polinkį vaidinti.
Kai suvaidinome su Jonu Aleksa (jau mirusiu žymiuoju dirigentu) režisieriaus Arūno Žebriūno filme "Seklio Kalio nuotykiai" du niekšelius (D.Katkus įkūnijo Šlykštųjį – Red.), sulaukiau daugybės pasiūlymų filmuotis - kvietė net Odesos kino studija. Bet visų jų atsisakiau. Anais laikais filmavimosi apeiga būdavo baisi: visą dieną vaikštai personažo rūbais ir nenusifilmuoji nė metro.
Tam reikėjo laiko, o aš gyvenau kitą gyvenimą - grojau kvartete. Tai buvo fantastiškas metas! Bet kaip muzikantas turėjau tik trečią kategoriją, o kaip kino aktorius - pirmą. Už koncertą gaudavau penkis rublius ir 75 kapeikas, už vieną pamainą filmavimosi aikštelėje - 21 rublį ir 50 kapeikų! Nusifilmavau gal 12 juostų. Konservatorijoje man netgi siūlė pereiti į Aktoriaus meistriškumo katedrą - jos vedėja mane atakavo apie dvejus metus. Sakė, kad darau didelė klaidą įsitverdamas alto.
Beveik visi mano studijų draugai buvo aktoriai - su muzikantais bendraudavau mažai, išskyrus keletą muzikologų ir kompozitorių.
Apie draugystę. „Mane labai traukia kuriantys talentingi žmonės. Visos ilgametės mano draugystės gimė iš susižavėjimo ryškiomis asmenybėmis ir jų darbais. Taip gyvenime atsirado grafikas Petras Repšys, poetas Marcelijus Martinaitis, kompozitorius Osvaldas Balakauskas, saksofonininkas Petras Vyšniauskas, istorikas Alfredas Bumblauskas ir kiti bičiuliai. Ryšys su šiais žmonėmis man labai svarbus. Užjaučiu tuos, kurie neturi draugų. Bendravimas yra didžiausia dovana ir malonumas, o pragmatiški, materialiniai dalykai - tuščias daiktas.
Kai mano draugai būdavo ministrai, mes netgi mažiau bendraudavome negu iki tol ir po to. Manau, kiekvienas žmogus turi kažką, ko tu neturi, ir gali tave praturtinti, padaryti tavo gyvenimą įdomesnį. Žinau, kad esu naivus ir kartais per daug patiklus. Mane apgauti – grybo vietoje. Visą laiką mokausi būti gudresnis. Bet tikėti žmonėmis yra gera“.
