Peteris, kurio kurto Anthony Minghellos režisuotos „Madam Baterflai“ šviesų dizaino šiuo metu laukia Niujorko „Metropolitan“ publika, sutiko papasakoti, kaip randasi operos šviesa ir kas jį, be kitų pasaulio kampelių, traukia sugrįžti į Vilnių.
- Kaip šviesų dailininko darbas pasikeitė pastaraisiais metais?
- Per pastaruosius 20-25 metus įvyko daug svarbių pokyčių. Ne tik dėl to, kad į apšvietimo sritį atėjo daug jaunų žmonių, atsirado atskiros šviesų dizaino studijos, bet ir dėl žiūrovų reakcijos: jie jau atkreipia dėmesį į spektaklio šviesas.
Kritikai nagrinėja apšvietimą recenzijose - to anksčiau nebūdavo. Taip pat Be to, man regis, į teatrą ateina apšvietimą, jo technologijas geriau išmanantys žmonės. Taigi jie - techniškai išprusę.
Bet šviesa liko ta pati. Tik jos padedami dabar galime daugiau nuveikti. Ne pati šviesa, o galimybės ją kontroliuoti yra pasikeitusios.
- Kaip kuriamas operos apšvietimas?
- Kuriant visus scenos kūrinius - operas, baletus ar pjeses - pirmiausia sukuriama apšvietimo schema, kuri labai panaši į dailininko paletę. Ji atrodo visai nekūrybiškai, visai kitaip nei scenografijos modelis ar kostiumų eskizai. Visas kūrybinis šviesų dizaino procesas vyksta tada, kai jau persikeliame repetuoti į teatrą. Šviesų dizainas – paskutinė kūrybinio proceso dalis, kurio metu vaidybą, scenografiją, spalvas, kostiumus sujungiu į bendrą visumą.
- Ar galėtumėte atskleisti daugiau detalių apie būtent šio „Fausto“ apšvietimą?
- Šiame spektaklyje nutarta pavaizduoti visą Valpurgijos nakties sceną, kuri, kupina šokio ir judesio, dažnai būna iškerpama. Man tai atvėrė kelią drąsesniems, eksprsyvesniems sprendimams. Net jeigu dalis scenografijos nurodo, kad esame gatvėje Paryžiuje, vis tiek galime eiti kūrybišku keliu. Mefistofelis nuolat viską keičia, vaizduote ir magija normalias situacijas paverčia nenormaliomis. Taigi jis tarsi duoda man leidimą taip pat būti kūrybiškam.
- Iš kur šviesų dailininkas semiasi įkvėpimo?
- Operoje ir balete viskas prasideda nuo muzikos, Ji - pradinis atspirties taškas. Lygiai taip pat labai svarbu gerai žinoti siužetą – nuo čia pradedame kelionę. Taip pat seku, ką ruošiasi kurti scenografas, kaip ketina dirbti režisierius. Mūsų darbe labai daug bendradarbiavimo. Įkvėpimo semiamės vieni iš kitų ir, tikiuosi, vienas kito darbus papildome, kartu nustebiname žiūrovus.
- Su VCO pradėjote dirbti daugiau kaip prieš penkiolika metų. Kokius pokyčius matote per šį netrumpą laiką?
- Pirmiausia su D.Ibelhauptaite sukūrėme porą projektų Anglijoje, po to pradėjome dirbti čia, Lietuvoje. Pirmasis spektaklis Lietuvoje sukurtas 2001 metais! Statėme „Kaukių balių“ Trakuose, pilies kieme. Tuomet Lietuvoje niekas nežinojo, kaip statomos tokios operos, kaip organizuoti darbus užkulisiuose.
Man labai patinka, kad Lietuvoje menas daug arčiau visuomenės, aktualesnis nei šiuo metu Didžiojoje Britanijoje. Čia sukurta opera turi poveikį visuomenei.
Ypač tai jutome po pirmųjų spektaklių - „Kaukių balius“, „Bohema“ buvo pagrindinis dalykas mieste, apie tai visi kalbėjo. Man šie prisiminimai nepaprasti. Galbūt Europos Sąjunga ir globalizacija šiek tiek sušvelnino šiuos procesus, bet man visada labai malonu čia atvykti. Žinoma, ne visada turiu galimybių, bet labai džiaugiuosi, kad vėl pavyko atkeliauti dėl „Fausto“.
- Tai jūsų antrasis ar netgi trečiasis „Fausto“ pastatymas, jei skaičiuotume Hectoro Berliozo versiją (H.Berliozas pagal tą patį siužetą sukūrė draminę simfoniją „Fausto pasmerkimas“. - Red.). Kuo skiriasi šio „Fausto“ apšvietimas, jei būtų galima juos palyginti?
- Taip, aš kūriau „Fausto“ šviesas Anglijos nacionalinei operai ir „Metropolitan Opera“ Niujorke. Ji tebėra repertuare. Lyginti sunku - visiškai skirtingos koncepcijos. Ankstesniame spektaklyje Faustas buvo atominės energetikos mokslininkas, veiksmas vyko milžiniškoje laboratorijoje su atominėmis bombomis ir pan. Koncepcija buvo visiškai netradicinė, bet vizualiai atrodė nuostabiai.
Bet idėja, mano manymu, buvo per stipri, ypač Charles'io Gounod muzikai, kuri gana šviesi, lengva. Manau, D.Ibelhauptaitės žvilgsnis tinkamesnis, idėja atspindi muziką.
Trumpai apie Peterį Mumfordą
Vienas žinomiausių ir labiausiai pasaulyje pripažintų teatro šviesų dailininkų šviesų dizainą šiuo metu daugiausia kuria Anglijos nacionalinei operai, Berlyno valstybės operai, Glaindborno festivaliui, „Metropolitan“ operai. Jis yra kūręs apšvietimą pagrindiniams Didžiosios Britanijos baleto ir šokio teatrams, Brodvėjaus, Vest Endo miuziklams, įvertintas keliais aukščiausiais Didžiosios Britanijos Laurence'o Olivier teatro apdovanojimais.
Įdomu tai, kad Šv.Martyno pagrindiniame menų ir dizaino koledže baigęs scenografijos specialybę, P.Mumfordas buvo vienas eksperimentinės teatro trupės „Moving Being“ įkūrėjų ir daug prisidėjo prie šiuolaikinio šokio raidos Didžiojoje Britanijoje. Tad „Fausto“ šokio scenos padėjo vėl pritraukti jį į Vilnių.
Skirtingai nuo daugumos šviesų dailininkų, susitelkusių tik į vieną sritį, Peteris sėkmingai dirbo ir pelnė prestižinius apdovanojimus už scenografiją ir net režisūrą, kūrė filmus ir šokius BBC2 ir „Channel Four“ televizijoms. Už vieną jų buvo nominuotas „Emmy“ apdovanojimui.
Nors ir dabar P.Mumfordas kartais režisuoja ir kuria scenografiją, labiausiai save atranda kaip šviesų dailininkas.
