Pianistas Lukas Geniušas: „Meilė ir baimė kartu sunkiai sugyvena“

Jaunosios kartos pianistas Lukas Geniušas, vis sparčiau kopiantis karjeros laiptais ir įgaunantis nepaprastą muzikinę brandą, spalio 4 d. atvažiuoja į Lietuvą, kurioje, pasak jo, visada malonu groti ir gera čia grįžti.

Pianistas L.Geniušas spalio 4-ąją koncertuos „Vaidilos“ teatre Vilniuje, o spalio 6 d.- Kauno valstybinėje filharmonijoje.
Pianistas L.Geniušas spalio 4-ąją koncertuos „Vaidilos“ teatre Vilniuje, o spalio 6 d.- Kauno valstybinėje filharmonijoje.
Pianistas L.Geniušas spalio 4-ąją koncertuos „Vaidilos“ teatre Vilniuje, o spalio 6 d.- Kauno valstybinėje filharmonijoje.
Pianistas L.Geniušas spalio 4-ąją koncertuos „Vaidilos“ teatre Vilniuje, o spalio 6 d.- Kauno valstybinėje filharmonijoje.
Pianistas L.Geniušas spalio 4-ąją koncertuos „Vaidilos“ teatre Vilniuje, o spalio 6 d.- Kauno valstybinėje filharmonijoje.
Pianistas L.Geniušas spalio 4-ąją koncertuos „Vaidilos“ teatre Vilniuje, o spalio 6 d.- Kauno valstybinėje filharmonijoje.
Pianistas L.Geniušas spalio 4-ąją koncertuos „Vaidilos“ teatre Vilniuje, o spalio 6 d.- Kauno valstybinėje filharmonijoje.
Pianistas L.Geniušas spalio 4-ąją koncertuos „Vaidilos“ teatre Vilniuje, o spalio 6 d.- Kauno valstybinėje filharmonijoje.
Pianistas L.Geniušas spalio 4-ąją koncertuos „Vaidilos“ teatre Vilniuje, o spalio 6 d.- Kauno valstybinėje filharmonijoje.
Pianistas L.Geniušas spalio 4-ąją koncertuos „Vaidilos“ teatre Vilniuje, o spalio 6 d.- Kauno valstybinėje filharmonijoje.
Daugiau nuotraukų (5)

Jolita Jankuvienė

Oct 3, 2017, 6:43 PM, atnaujinta Oct 4, 2017, 9:45 AM

Jau trečiadienį,  spalio 4-ąją, Lukas koncertuos „Vaidilos“ teatre Vilniuje, o spalio 6 d. -Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kalbinome muzikantą apie vidinius jo išgyvenimus, baimes, džiaugsmus ir gyvenimo filosofiją, kuri rodo ne tik muzikinę jo brandą, bet ir verčia susimąstyti, tarsi skaitytum gerą pasaulio literatūros klasiko knygą. 

– Esate sakęs, kad labai jaudinatės prieš koncertus, dėl to dažnai tik užlipęs ant scenos ir atsisėdęs prie fortepijono iš karto pradedate groti be jokių kėdžių taisymosi ar susikaupimo. Ar tas jaudulys dingsta pradėjus groti? Kokie pojūčiai užplūsta grojimant? Gal galite juos nupasakoti?

– Jaudulys prieš koncertą (spektaklį, ar bet kurį kitą ėjimą į sceną) - tai kone jautriausias ir aštriausias artistinės profesijos klausimas. Esu neseniai kalbėjęs su garsia danų aktore Sonja Richter, su kuria turėjome bendrą muzikos ir poezijos vakarą. Ji prisipažino, kad prieš kiekvieną spektaklį jai tenka vos ne atsisveikinti su gyvenimu – taip smarkiai virpina nervai. Reikia turėti omeny, kad tai buvo labai patyrusio ir išskirtinio artisto žodžiai.

Man būna didelių sunkumų dėl scenos jaudulio, todėl visada ieškau naujų būdų įveikti  nervus. Kvėpavimo technika, meditacija, autotreningai, kartais net vaistai – tai gyvenimo dalis.

Per patį koncertą pagrindinis raktas atsikratyti nervų yra tikėti ir mylėti tą medžiagą (muziką, tekstą, vaidmenį), kuri tą sekundę yra tavo rankose. Jeigu tikrai giliai pasineri, nebelieka vietos baimei. Meilė ir baimė kartu sunkiai sugyvena.

– Po Fryderyko Chopino konkurse Varšuvoje esate laimėjęs antrąją vietą 15-ajame Piotro Čaikovskio konkurse Maskvoje, 2015 metais laimėtas sidabro medalis – itin vertinamas pripažinimas pianisto karjeroje. Kaip svarbu jums tokių konkursų ir asmeninės aplinkos – močiutės, mamos, tėčio, kurie, nepabijosiu pasakyti, yra tikri jūsų gyvenimo mokytojai, - įvertinimas? Ar dažniau konkursų ar tolimesnės aplinkos ir jūsų šeimos muzikiniai įvertinimai sutampa, ar būna, kad nuomonės tam tikrais klausimais išsiskiria?

– Praėjo tie laikai, kai buvau itin jautrus, kaip mano grojimą vertina aplinkiniai, nors visada labai idėmiai ir kruopščiai analizuoju viską, ką išgirstu iš šalies. Žinoma, tėčio, mamos, o šiais laikais ir žmonos (išskirtinio talento pianistė Ana Geniušienė neseniai gavo bronzos medalį  Ferruccio Busoni konkurse Italijoje) nuomonė man ypač svarbi, bet pats sau vis tiek lieku griežčiausias kritikas, kad ir ką galvotų klausytojai. Nuomonės skiriasi tiek pat, kiek skiriasi žmonių charakteriai (archetipai) ir jų pačių veikla. Tuo ir įdomus mūsų menas.

- Be abejo, tai svarbi problema, kuri lieka aktuali ir šiandien. Pavyzdžiui, neseniai sugrįžau iš Palermo, kur mano močiutė dėstė fortepijono meistriškumo kursose net 11 metų. Ją prisimena ir myli ten tiesiog kaip giminę, liko daugelis jos studentų, iš kurių pusė dirba Palermo konservatorijoje.

Aš tokiomis aplinkybėmis siekiu pasirodyti ne tik kaip „pasiuntinis iš praeities“, tęsiantis tradicijas, bet ir palikti kokį nors įspūdį, kuris nepriklausytų tik močiutės vardui. Akivaizdu, kad tai nėra lengva!
 
– Esate sakęs, kad kai tik turite galimybę, daug kalbate su savo tėvu, žinomu Lietuvos pianistu Petru Geniušu apie muziką, interpretacijas ir kitus dalykus. Ar tenka ir pasiginčyti, kai nuomonės nesutampa? Ar vis dėlto mąstote panašiai?

– Manau, kad mes su Petru turime bendrus kultūrinius pamatus, todėl kai kalbame pagrindine tema – apie profesiją ir hobį – muziką, nereikia daug stengtis perduoti savo mintis ir įspūdžius. Visada atsiranda tokių referencijų, kurios suprantamos tik mums, sakyčiau, tų referencijų laukas tarp mūsų yra kur kas platesnis nei bendraujant  su kitais žmonėmis.

– „Vaidilos“ teatre koncertuosite spalio 4 d., o Kauno valstybinėje filharmonijoje spalio 6 d.  Programa – sudėtinga ir brandi. Kodėl pasirinkote šiuos kūrinius, kokias emocijas tikitės sukelti klausytojams?

– Programos pasirinkimas yra tiek subtilus, individualus, tiek nepaaiškinamas procesas. Be to, kas kartą  pagrindai, kuriais remiuosi rinkdamasis repertuarą, gali smarkiai skirtis. Palermo, kuriame, kaip jau minėjau, neseniai buvau, Massimo teatras užsakė atlikti abu F.Chopino koncertus ir Andante Spianato & Grand polonaise Brilliante.

Su savo draugu smuikininku Aylenu Pritchinu aptarinėjome programą atsižvelgdami į mūsų abiejų skonį, nepamiršdami suderinti tai su organizatoriais, kurių vaidmuo parenkant repertuarą irgi labai skiriasi, nelygu aplinkybės.

Solinių koncertų Vilniuje ir Kaune programą galėjau pasirinkti pats ir nusprendžiau sugrįžti prie kadaise groto ir labai mėgstamo Sergejaus Prokofjevo pjesių ciklo. Sujungiau jį su tais kūriniais, kuriuos išmokau pastaraisiais metais, bet dar neturėjau progos atlikti Lietuvoje.

Yra tam tikrų sąšaukų bei sąsajų tarp F.Chopino mazurkų ir S.Prokofjevo pjesių, bet iš esmės šitos programos idėja - kiekvienai koncerto daliai suteikti skirtingą nuotaiką ir estetiką.
 
– Ar dažniau prisijaukinate kūrinį, ar kūrinys prisijaukina ir ateina pas jus?

– Sunku pasakyti... Manau, kad dažniau kūrinys pasitaiko mano kelyje ir priverčia mane jį įsimylėti. 

– Ju nemažai, bet paminėčiau Sergejų Richterį, Arturo Benedetti Michelangeli, Borisą Berezovskį ir Zoltaną Kocsisą.
 
– Kaip laviruojate tarp to, ką norėjo pasakyti kompozitorius, ir tarp to, kaip jūs jaučiate kūrinį? Ar turėjote koncertų, kuriuose grojote šiuolaikinio kompozitoriaus, kuris tuo metu klausėsi  jūsų koncerto, kūrinį? Jei taip, kokių turėjote potyrių?

– Dažnai teko groti mano širdingai mylimo Leonido Desyatnikovo kūrinius, kai jis būdavo salėje. Tai nelengva, ypač žinant jo precizišką ir griežtą požiūrį į atlikimą: jam, kaip ir daugeliui kompozitorių, atrodo, jog atlikėjo misija maksimaliai aiški – atitikti autoriaus intencijas, sekti nurodymus natose ir „nesitaškyti“.

Nėra abejonių, kad mano įsitikinimai kitokie, ir aš, nors ir neprilygindamas atlikėjo kompozitoriui, suteikčiau jam kur kas platesnę funkciją. O dar tikrai būtina paminėti, kad į šį klausimą atsakymo nėra, kaip ir į bet kuriuos kitus amžinuosus klausimus.

Laviruoti – tiksliausias žodis. Tai kiekvienas mūsų, atlikėjų, ir daro, pasikliaudamas talentu, išprusimu, patirtimi ir dar Dievas žino kuo...
 
– Ar grojate džiazą?

– Ne, nors labai norėčiau išmokti. Ar kas nors girdi? Savanoriai, šaukiu jus, ateikit ir išmokykit mane! Petras gana skeptiškai žiūri į šitą mano norą. Jis, išėjęs didžiulę džiazo mokyklą ir praktiką, tikina, kad tam reikia daug daugiau laiko, nei man leistų dabartinis mano gyvenimas.
 
– Kaip manote, kokius laikus dabar išgyvena klasikinė muzika ir kokią vietą ji užima Lietuvos kultūriniame gyvenime bei tarptautiniame kontekste?

– Muzika eina su laiku „con tempo“ ir išgyvena tą patį kaip ir kiti menai bei mokslai. Dabar yra „post-visko“ era, kai bandoma, viena vertus, aprėpti viską, kas prikaupta per amžius evoliucijos (fizikoje tai reiškiasi Bendrosios Teorijos ar Visko Sujungimo Teorijos paieška), antra vertus, leistina ir priimta reikštis taip, kaip pasirinko individas, kaip jam diktuoja jo asmeninės estetinės nuostatos.

Post-globalizaciniai, kosmopolitizmo ir informatizacijos procesai supainioja žmogų taip, kad jam vis dažniau norisi apginti savo pamatus, kurie atskiria jį etnine, kultūrine prasme nuo kitų. Klasikinės muzikos laidotuvės trunka jau ne pirmą dešimtmetį ir gerokai paseno kaip koncepcija! Manau, kad visame pasaulyje ji užima tvirtą poziciją, atitikdama daugelio jautresnės sielos žmonių skonį.

– Kur ieškote įkvėpimo ir kas jums yra poilsis?

– Įkvėpimo – pačioje muzikoje, rečiau – literatūroje ir kine, o dažniausiai negalvoju apie tokį dalyką kaip įkvėpimas... Vidinius procesus, reguliuojančius meninę veiklą, man sunku sutalpinti į „įkvėpimo“ sąvoką, jau atleiskite man už toki intelektualizmą. (Šypsosi.)

Geriausias poilsis - tai geras fortepijonas, daug laisvo laiko ir nesivaržimas dėl gyvenimo realijų! Na, aišku, taip pat skanus maistas, gražus oras, gaivi jūra ir mano mėgstamas „fix“ dviratis.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.