Į gigantišką, epinio mastelio pastatymą susirenka stipriausios kūrybinės pajėgos, - „bohemiečiai“ senbuviai, netradicinėje erdvėje sudėtingomis sąlygomis sukūrę daug įsimintinų vaidmenų. Tarp jų - ir Laimonas Pautienius, atliekantis Valentino vaidmenį, vos kelioms dienoms ištrūkęs iš intensyvaus spektaklių maratono Vokietijoje.
Nuo 2009 m. Diuseldorfo operoje kuriantis bene visas pagrindines baritono partijas Laimonas vis dar yra vienas Lietuvos publikos numylėtinių. Išskirtine asmenine ir aktorine charizma pasižymintis solistas geba puikiai prisijaukinti kiekvieną savo kuriamą vaidmenį.
Todėl nestebina tai, kad aukštai Europoje vertinamas Diuseldorfo operos teatras tiki juo ir šį sezoną skiria jam net šešis skirtingus vaidmenis. „Mes labai džiaugiamės ir didžiuojamės Laimono sėkme ir populiarumu Vokietijoje, tad labai vertiname kiekvieną kartu praleistą minutę. Šį sezoną Laimonas su mumis Vilniuje dainuos vos kelis spektaklius.“, – tarp „Fausto“ repeticijų kalbėjo režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Taigi skubame pakalbinti šilumą spinduliuojantį baritoną:
- Kokio momento labiausiai laukiate prieš eindamas į sceną?
- Niekada apie tai nesusimąsčiau...Paprasčiausiai laukiu savo išėjimo, būnu susikaupęs ir, kai prasideda spektaklis, tas „priešspetaklinis nervas" nukeliauja į antrą planą. To daugiausiai ir laukiu - paties išėjimo, nes tuomet šiek tiek sumažėja vidinis jaudulys.
- Kas jums padeda įkūnyti personažą?
- Visų pirma, be abejo, pats viską apmąstai - kaip pasielgtum tokioje situacijoje. Tačiau tai lemia daug kas - net kostiumas, scenografija. Daug padeda ir scenos partneriai, - kaip jie reaguoja į tavo personažą.
Tada tie „kampai“ nusišlifuoja. Aišku, daug kas priklauso nuo režisieriaus. Iš pradžių stengiuosi paklusti režisieriaus sumanymams, nes visgi tai yra jo spektaklis. O tada bandome kažką keisti, siūlyti savo minčių. Ir tada žiūrime. Tai - bendras darbas.
- Kuris veikėjas „Fauste“ - jūsų mėgstamiausias? Kodėl?
- Aš per savo karjerą esu daugiausiai dainavęs teigiamus, herojinius personažus. Aišku, įdomiausias vaidmuo būtų Mefistofelio, kalbant apie visą operą, o muzikos atžvilgiu labai graži tiek Margaritos, tiek Fausto vokalinė linija. Tačiau kaip personažas Mefistofelis yra pats įdomiausias, nes jis - įvairiapusis. Tačiau mūsų spektaklyje įdomiai traktuojamas ir Fausto personažas, manau, Edgaras Montvidas jį puikiai įkūnija.
- Ką jums reiškia Valentino vaidmuo? Ar matotejame dalį savęs?
- Jis labai teigiamas veikėjas, geradariškas, saugo savo seserį. Be abejo, tuo pačiu tai ir tragiškas vaidmuo, nes operoje jis žūsta. Manau, kad jo sesers prakeikimas yra stiprus momentas, nes Valentinas miršta dėl jos nuodėmių.
Šis pradžioje šviesus vaidmuo operoje vis tamsėja. Man tas virsmas labai įdomus. Manau, tai yra vienas iš retesnių vaidmenų, kuriame yra ir šviesos, ir tamsos. Beje, labai gražiai parašyta pati mirties scena.
Visus vaidmenis, kuriuos esu atlikęs - visus - perleidžiu per save: įsivaizduoju, kaip pasielgčiau tam tikroje situacijoje. Visuose vaidmenyse yra dalis manęs.
- Su kokiais iššūkiais susiduriate „Fauste“?
- Didžiausias iššūkis yra vokalinė linija, nes tai - gana aukšta partija, visą laiką tiesiog norisi kovoti su savimi, nes ji sunki, sudėtinga, nors trumpa ir publikai įsimintina melodija. Taigi, pats didžiausias iššūkis yra kokybiškai ją atlikti vokaliai.
- Valentinas turi labai aiškias, stiprias moralines vertybes, kurių niekas, net Mefistofelis, negali paveikti. Eidamas į karą jis labai jaudinasi dėl sesers, nes jie – našlaičiai ir nebus kam ją, gyvenančią dideliame mieste ir pavojingame pasaulyje, prižiūrėti. Grįžęs iš karo jis sužino, kad visos jo baimės išsipildė - sesuo nėščia, išniekinta to, ką jis įtarė esant velnią. Jis miršta dėl savo sesers. Ką galvojate apie jo poelgį?
-Tai - filosofinis klausimas. Visa istorija labai romantizuota, bet manau, jeigu brolis stipriai myli seserį, jis gali viską paaukoti dėl jos. Tai bendražmogiškos vertybės.
Prakeikti seserį jam yra labai sunku, nes taip sulaužomas jo vidinis pasaulis, Manau, kad jam yra labai sunku pasakyti tuos žodžius tiesiai jai į akis. Ir tai didžioji Valentino tragedija, nors pati mirtis už seserį yra gana natūralus poelgis, gimstantis iš meilės jai ir pasižadėjimo mamai.
Jis jaučiasi pats dėl to kaltas, tai – pyktis. Tai sunki scena, čia pasireiškia visi Valentino kompleksai. Jam itin sunku priimti tiesą, kuri jį pasitinka grįžus iš karo.
- Valentinas - vienintelis personažas, kuris vadovaujasi moraliniu kodeksu. Ar ir jūs gyvenime turite stiprius principus, ar esate labiau tolerantiskas ir pateisinantis mintį, kad ne visada gali būti idealus?
- Aš esu labai demokratiškas. Galiu priimti visokius žmones, bet gyvenime labiausiai nekenčiu melo. Gal tokių stiprių moralinių principų neturiu, bet nepasakyčiau, kad jų nėra. Aš galėčiau pateisinti įvairius poelgius, bandyti suprasti, iš karto neniekinti, įsiklausyti, nes viskam yra priežastys, kurių aš gal ir nežinau. Pasmerkti iš karto – ne mano natūra.
- Kokios žmogiškosios savybės jums pačios baisiausios?
- Melas, padlaižiavimas. Bet labiausiai melas.
- Valentino muzika labai emocinga, dramatiška. Ar dažnai spektaklio metu leidžiate sau pasiduoti emocijai?
- Be abejo, pasiduodu, nes taip lengviau išgyvent tą momentą. Jeigu šaltai dainuočiau emocingą vietą, publika to nesuprastų, - tai iš karto matytųsi. Eidamas į sceną visada bandau atiduoti 200% savęs. Kita vertus, tai palengvina net atlikimą, nes emocija ir tam tikra gestikuliacija, netgi kostiumai, scenografija, - viskas padeda.
Žinoma, aš vadovaujuosi ir protu, nepasiduodu tik emocijai, bet šaltai, akademiškai negalėčiau atlikti vaidmens. Man labai nepatinka dainuoti koncertuose, nes tai yra tik muzikinė interpretacija.
- Ar pasibaigus pasirodymui galite tiksliai prisiminti kiekvieną klaidą, pagirtiną momentą, ar daug ką nusineša akimirkos jaudulys?
- Prisimenu, ypač iškart po spektaklio. Praėjus tam tikram laiko tarpui, pasimiršta detalės, bet visada prisimenu muzikines klaidas ir kitame spektaklyje stengiesi jų nedaryti. Visada būna trumpa spektaklio savianalizė.
Kartais, grįžus po spektaklio į namus, nebūtinai po „Fausto“, galvoje skamba muzika, ir dar ilgiausiai negaliu užmigti. Tai pasitaiko retai, bet būna: kartais prasivartau visą naktį skambant mintyse operai. Ypač jei pervargstu ar kažkas nepasiseka, - nepleidžia savigrauža, savianalizė.
- Ką jus pats padarytumėte, jei vienai dienai taptumėte Mefistofeliu, ir niekas nežinotų, kad tai jus?
- Galbūt būtų įdomu sužinoti visų žmonių slapčiausias mintis, ką žmonės iš tikrųjų galvoja apie mane, be apsimetinėjimo, be... melo.
- Esate vienas iš pirmųjų „bohemiečių“. Jau dešimt metų grįžtat į Vilnių kurti vaidmenų. Ką jums reiškia VCO ir kuo darbas čia jums išskirtinis?
- Tai yra draugų sambūris ir pačios gražiausios akimirkos, nes jas gaubia labai gera atmosfera. Kartais net nepasakytum, kad darome spektaklį. Mes tiesiog gyvename tame pasaulyje, ir laiko pojūtis iškart išnyksta, nors kartais dirbame po 10 ir daugiau valandų. Tai yra didelis džiaugsmas. Sunkus darbas, bet ir didelis džiaugsmas.
Žinoma, labai didele dalimi tai - Dalios nuopelnas, nes ji mus užkrečia tuo fanatizmu. Mes tikrai jaučiame didelį malonumą ir norą sugrįžti, be to, norisi grįžti į namus, pas artimuosius, draugus. Jaučiu tik teigiamas emocijas.
Norėčiau, kad VCO kuo ilgiau laikytųsi, kad džiaugtumės patys ir džiaugtųsi publika.
