Ši patirtis mane pastūmėjo pasidalinti įspūdžiais.
Atėjusios į pasirodymą su mano močiute, Birute Širviene, poeto našle, prisistatėme renginio organizatoriui ir paprašėme, kad padėtų mums atsisėsti žmonių spūstyje, mat mano močiutė yra garbaus amžiaus ir nebėra tokia vikri. Tokiu būdu irgi norėjome rengėjams pranešti, kad čia esame - poeto šeima.
Su smalsumu stebėjome perpildytoje salėje pasirodymą. Muzika, pasak mano močiutės, išties labai atitiko laikmetį. Č.Stonio energija prikaustė publikos dėmesį.
Tačiau mums pristatymas pasirodė labai vienpusiškas, o pavaizduotas Širvio gyvenimas - gerokai supaprastintas ir net iškreiptas. Būtų puiku, jei P.Širvio skaitytojai ir skaitytojos galėtų pažinti ir kitą poeto gyvenimo pusę.
P.Širvys buvo ne tik poetas, bet ir tėvas, senelis, girtuoklis, užsispyrėlis, dosnuolis. Jis buvo šmaikštus, bet galėjo būti ir pavydus. Šitie bruožai, mano galva, jo nė kiek nesumenkina, bet yra jo legendinio gyvenimo ir charakterio niuansai, kurie vis dėlto buvo visiškai ištrinti iš Č.Stonio pasirodymo.
P.Širvys mylėjo ne vieną moterį. Jo mylima žmona buvo Birutė Širvienė. Jai jis paskyrė ne vieną savo eilėraštį. Turėjo dukrą Dangę. Jo meilė žmonai ir dukrai atsispindi kūryboje. Man, anūkei, nespėjo parašyti eilėraščių, bet krėtė išdaigas, mane iš užsispyrimo vadindamas kitu vardu - Maryte vietoj Evelinos.
Senelis buvo puikus poetas, bet tikrai nebuvo tas žmogus, su kuriuo būtų buvę lengva dalintis pastoge. Mano močiutė ir senelis išsiskyrė, nes sugyventi praktiškai buvo sunku. Bet buvo laikas, kada jie vienas kitą labai mylėjo - kai susituokė ir gyveno Merkinėje. Todėl būtų puiku, jei populiarus romantizuotas meilės įvaizdis senelio jaunystės mūzai neužgožtų kitų jo įkvėpimo šaltinių ir fakto, kad P.Širvys išties turėjo šeimą.
Pasirodymo pabaigoje buvau sugalvojus, ką pasakysiu ir kaip padėkosiu, kai rengėjai pasakys: „Turime garbės, kad šiame renginyje yra ir P.Širvio žmona ir jo anūkė.” Kažkiek nustebau, kai tai neįvyko. Man atrodo, kad tai būtų buvęs paprastas mandagumo gestas, kuris kitose kultūrose yra tiesiog natūralus ir įprastas.
Mano močiutę tai gerokai nuliūdino. Ji pasijuto nustumta į šalį ne tik pačioje meninėje programoje, bet ir po jos. Bandymai susisiekti su ponu Č.Stoniu norint pasidalinti šiuo įspūdžiu irgi liko bergždi, todėl pasirinkau parašyti viešai.
Esu P.Širvio anūkė, taip pat kūrybos žmogus, nešiojantis savyje nemažą senelio palikimą. Vienas senelio bruožų - nesitaikstyti su tuo, kas atrodo neteisinga ir kalbėti tiesiai. Prašau menininkų, ypač pono Č.Stonio - nebijokite parodyti ir kitus P.Širvio gyvenimo niuansus, ne vien romantinę idealizuotą meilę.
Nuoširdžiai prašau pakviesti mano močiutę į pasirodymus, o jei ji atvyktų, pristatykite ją publikai. Norėčiau, kad mano močiutė būtų gerbiama. Norėčiau, kad Lietuvoje apskritai daugiau būtų vertinamos ir gerbiamos moterys - tiek dėl kūrybos, tiek dėl pastangų praktiškame gyvenime. Dargi būtų puiku, jei būtų vertinamos ir moterys poetės, kurių turime puikiausių, bet joms nelengva prasiveržti pro vyrų gretas.
Esu labai dėkinga savo močiutei, kad augino poeto dukrą ir mano mamą Dangę.
Evelina Taunytė, Pauliaus Širvio anūkė
