Nors dainininkas kilęs iš Ukrainos, jau spėjo pamilti Lietuvą (čia jis puikiai atpažįstamas kaip buvęs vaikinų grupės „el Fuego“ narys) ir artėjančiame koncerte spalio 15 d. „Vaidilos” teatre atlikti ne tik arijas iš garsiausių bel canto operų, bet ir nostalgija alsuojančias lietuviškas melodijas. Pasak solisto, apie lietuvišką programą paskatino galvoti artėjantis Lietuvos nepriklausomybės jubiliejus.
Dainininkas pasirodys su pianistu Dariumi Mažintu ir su dar vienu scenos bičiuliu, kuris publikai bus staigmena.
E.Chrebtovas yra sukūręs per 17 vaidmenų, iš kurių ypač įsimintini Oneginas (Piotro Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“), Rodrigas (Giuseppe Verdi „Don Karlas“), Lesko (Jules'io Massenet „Manon“), Don Karlas (G.Verdi „Ernanis“), Eskamiljas (Geoges'o Bizet „Karmen“), grafas Almaviva (Wolfgango Amadeaus Mozarto „Figaro Vedybos“), Marčelas (Giacomo Puccini „Bohema“).
- Matyti, jog operos solisto gyvenimas vietoje nestovi. Kaip jis pasikeitė nuo to laiko, kai visos jėgos buvo sutekltos į operą?
– „el Fuego“ buvo tarsi tramplinas, padėjęs man tapti operos dainininku. Dainuodamas „el Fuego“ visuomet žinojau, ko siekiu: dainuoti operoje. Taigi viskas klostėsi po truputį. Manau, kad gyvenimas grupėje padėjo man užaugti.
Gavęs daugiau pasiūlymų dainuoti operose, nutariau visiškai tam atsiduoti. Nesakyčiau, kad gyvenimas labai pasikeitė, tiesiog pradėjau dirbti dar daugiau, intensyviau ir kokybiškiau, nes atsirado daugiau laisvo laiko, kurį skiriu tobulinimuisi. Atsakomybė ir užimtumas tikrai padidėjo.
– Kaip įsivaizduojate dainininko idealą?
– Mano idealas - toks dainininkas, kuris sugeba nemeluoti sau, būti atviras ir profesiškai sąžiningas.
– Kokie dainininkai padarė jums įspūdį?
– Žmonių, iš kurių galima pasimokyti, tikrai daug. Paauglystėje labai žavėjausi bosu Fiodoru Šaliapinu, vėliau -Tittu Ruffo, Enrico Caruso.
– Ar laisvalaikiu randate laiko nueiti į koncertą?
– Dažniausiai tam nelieka laiko. Tačiau muzika mane supa nuolatos.
– Kokios muzikos mėgstate klausytis, kai negalvojate apie operą?
– Man patinka ir popmuzika, ir rokas. Mėgstu klausytis praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio muzikos, žaviuosi Stingu.
– Ką veiktumėte, jei nebūtumėte dainininkas?
– Apie tai negalvojau, nes muzika visuomet buvo šalia. Dar paauglystėje pradėjau galvoti apie profesionalo kelią, todėl nusprendžiau kryptingai to siekti.
– Koks yra operos solisto gyvenimas?
– Muziko gyvenimas neprognozuojamas. Galbūt dainuodamas teatre finansine prasme jauti stabilumą, tačiau vis tiek nesėdi vietoje. Turi nuolat planuoti savo gyvenimą keliais žingsniais į priekį.
– Kokioje scenoje geriau jaučiatės: savo rečitalyje ar operos veiksme?
– Man visur gera. Turėjau nemenkos patirties koncertuodamas solo, tad puikiai jaučiuosi vienas scenoje. Spektaklyje kiek kitaip. Galbūt netgi lengviau, nes tenka atlikti mažiau arijų nei per koncertą. Nepaneigsi, kad rečitalis – ištvermės reikalaujantis įvykis.
– Kokių netikėtumų pasitaiko per koncertus?
– Kartais dainuodamas pamirštu žodžius, tuomet tenka improvizuoti. Ačiū Dievui, taip nutinka retai. (Juokiasi.)
– Ar svarbi jums dainavimo aplinka? Kur geriausia aura?
– Koks jūsų sukurtas vaidmuo operoje yra artimiausias?
– Dauguma vaidmenų man artimi. Ypač mėgstu grafą Almavivą (W.A.Mozarto „Figaro vedybos“), Oneginą (P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“). Pastarąjį dainavau daugiausia kartų nuo tada, kai tapau baritonu. Manau, kad šį vaidmenį jaučiu geriausiai.
Baritono E.Chrebtovo rečitalis. Spalio 15 d. 18 val. „Vaidilos” teatras, Vilnius.
