Spalio 16-ąją, pirmadienį, artimieji, draugai ir gerbėjai sveikins D.Chvorostovskį 55-ojo gimtadienio proga. Nuo 2015 m. pavasario jį kamuoja pavojinga liga, tad gimtadienį jis praleis tik su artimiausiais žmonėmis. Ir tikriausiai liūdnai pajuokaus dėl to, kokias absurdiškas, fantasmagoriškas formas kartais įgauna populiarumas.
Gamta D.Chvorostovskį apdovanojo nepaprastai gražiu balsu – hipnotizuojančiu baritonu. Jo vardas tapo garsiausių koncertų salių ir operos teatrų – Niujorko „Metropolitan Opera“, Londono karališkojo, Vienos valstybės operos – afišų puošmena.
Tačiau pačiame jėgų žydėjime likimas dainininkui pasiuntė išbandymą – ligą, nuo kurios vien pavadinimo stingsta kraujas. Bet D.Chvorostovskis nepasiduoda – toliau gyvena, myli ir dirba.
– Kaip reikia gyventi, kai likimas pametėja tokių išbandymų? – pasiteiravo „Rosijskaja gazeta“ korespondentė Marija Babalova.
– Sudėtinga. Labai. Tačiau pastebėjau, kad baimės jausmas tokiomis aplinkybėmis visiškai atrofuojasi. Suvoki, kad niekas tau nepadės. Tik pats sau. Ir čia svarbiausias – nepraskysti. Tik valia ir kantrybė tavo ištikimi sąjungininkai.
– Pavyksta?
– Kasdien užsiimu veikla, įveikiu sunkumus ir abejones: ar pajėgsiu vėl dirbti? Ir sakau sau: PAJĖGSIU! Dabar kiekvienas mano pasirodymas publikai – lakmuso popierėlis, pasitikrinimas, balso patikrinimas – jis gali naujai suskambėti, kad ir kokia būtų tavo fizinė būklė. Balsas ne visuomet nuspėjamas, bet pastaruoju metu jis man šunybių neiškrėtė.
– Kada bus galima jus išgirsti?
– Tikiuosi surengti koncertą Maskvoje prieš Naujuosius metus. Su pianistu Ivari Ilja atliksime „diletantų“ romansus. Manau, tokia programa man bus kaip tik. Su ja susiję nuostabūs praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio prisiminimai. „Oči čiornyje“ (Akys juodosios) buvo vienas pirmųjų mano įrašų. Tuomet turėjau nuostabų akompaniatorių – Nikolajaus Kalinino diriguojamą N.Osipovo orkestrą.
Orkestras skambėjo kaip vandenynas! Jis mane įkvėpė ir aš tuomet patikėjau ta programa, patikėjau savimi. Nuostabūs buvo laikai!
Ir dabar pasirinkau šią programą. Dar ir todėl, kad ta muzika labai patinka mano tėvams. Tad jaučiu jai didžiulę simpatiją. Prie šios programos šliejasi kita – taip pat savotiškas atsigęžimas atgal: sakralinės muzikos kūrinių programa.
– Tačiau neseniai išėjo jūsų diskas su nauja Georgijaus Sviridovo „Otčialivšaja Rus“ versija...
– Šis įrašas man itin mielas. Mano prašymu buvo padaryta originali šio G.Sviridovo kamerinio ciklo orkestruotė. Planavau programą pristatyti per koncertinę turnė Rusijoje ir kitose šalyse. Deja, dėl ligos planai stringa.
G.Sviridovas – didis XX a. kompozitorius. Ir žmonės turi klausytis jo puikios muzikos, o ne tik skaityti jo labai asmeniškus dienoraščius, visiškai neskirtus viešumai. Aš piktai susibariau su Georgijaus Vasiljevičiaus giminaičiu, kuris, neturėdamas nei juridinės, nei moralinės teisės, toliau atkakliai štampuoja labai asmeniškus G.Sviridovo užrašus. Mano požiūriu, tai nusikaltimas!
– O ar jūs rašote dienoraštį?
– Ne. Kuriam galui? Jei ko nors ir trokštu, tai tik to, kad žmonės girdėtų ir prisimintų mano balsą, o ne gromuluotų su mano vardu susijusias pasakėles ir gandus.
– Lapkričio 10-ąją pasirodys dar vienas naujas jūsų diskas – Giuseppe Verdi opera „Rigoletas“.
– „Rigoleto“ verta laukti. Tai epochinis darbas. Dabar, būdamas tokios būklės, jau niekada taip nepadainuosiu. Galbūt ir niekas taip nepadainuos. Mums pavyko padaryti nuostabų įrašą. Džilda buvo puikioji Nadine Sierra, Hercogas – Francesco Demuro, Madalena – Oksana Volkova, orkestrui (Kauno miesto simfoniniam orkestrui. – Red.) dirigavo Konstantinas Orbelianas. Visi dainininkai specialiai dėl manęs per pertraukas tarp spektaklių ne kartą skraidė į įrašų sesijas. Visiems savo kolegoms nuoširdžiai už tai dėkoju.
– Ar dabar turite kokių nors kūrybinių planų ir idėjų?
– Kol galiu, turiu būti klasikinės, o ne popmuzikos atlikėjas. Viską, kas populiaru, jau įrašiau. Nieko naujo nedarau. O eiti į sceną dėl to, kad pažiobčiočiau pagal savo fonogramą, nenoriu.
Igoriui Krutojui jau ne vienerius metus kartoju: „Kurk muziką man! Laikas bėga...“ Tačiau jam, matyt, užteko mūsų programos „Dežaviu“ (Deja vu). Jis nenorėjo kurti man. O jis talentingas ir produktyvus melodistas, jis įvaldęs šiuolaikinio romanso žanrą.
– Ar jums kas nors patinka iš dabartinio muzikos meno?
– Dabar jau ne. Bet aš klausausi, man patinka muzika, ji mane žavi, keičia – paverčia tam tikra kita substancija. Tačiau operose nebedainuoju. Dar suplanuoti mano meistriškumo kursai Nacionalinėje akademijoje Londone ir, žinoma, norėčiau toliau koncertuoti. Nors kartais liga taip prispaudžia, kad nieko negali, niekas nepatinka, ir atrodo, jog nieko nenori. Todėl dabar man kiekvienas koncertas – rezultatų sumavimas.
– Kokius iš pastarųjų pasirodymų mieliausiai prisimenate?
– Balandžio mėnesio koncertą su Ana Netrebko ir Jusifu Eivazovu Toronte. Man buvo sunku, jaudinausi, sienomis laipiojau, bet viskas puikiai pavyko!
Po to mane pakvietė į “Metropolitan Opera”. Apie tai, kad dalyvausiu didžiuliame vakare, skirtame Lincolno centro 50-mečiui, žinojo tik du žmonės: „Met“ vyriausiasis vadybininkas Peteris Gelbas ir mano draugė, „Met“ globėjų tarybos narė Ann Ziff.
Kai dainavau Rigoleto ariją, visas choras, visi teatro darbuotojai ir solistai sugužėjo į užkulisius ir klausėsi. Po to nugriaudėjo tokie plojimai, kokių, man atrodo, niekada negirdėjau per visą savo laimingą dainininko gyvenimą.
Po tokių akimirkų išauga sparnai, supranti, jog gyvenimas tęsiasi, kad ir kokių išbandymų patirtum. Po to susiėmiau ir padainavau Sankt Peterburge bei – man tai labai svarbu – gimtajame Krasnojarske.
– Puikūs scenos kolegos gyvenime pasirodė esą geri draugai?
– Man rašo iš esmės visi. Daugelis, pavyzdžiui, Angela Gheorghiu, – kasdien. Tiesa, ne visiems ir ne visada atsakau. Matomės, žinoma, retai, nes kiekvienas gyvename savo gyvenimą. Dabar mano bendravimo erdvė labai sumažėjo, nenoriu matyti žmonių, ypač kai man bloga. Tiesa, didelės kompanijos niekada nepatiko. O dabar tapau visišku introvertu. Dabar mane išties džiugina tik vaikai.
– Ką jie veikia?
– Ninočka (10 m.) bus artistė. Ji visą laiką dainuoja! Manau, ji taps džiazo atlikėja. Maksimas (14 m.) kol kas nedainuoja. Bet jis labai muzikalus, nuostabus interpretatorius ir geba puikiai imituoti balsus. Jam patinka muzika, bet kažkas jį stabdo. Tikriausiai pritingi, o galbūt ko nors bijo. Pavyzdžiui, galimų ateities lyginimų su tėvu. Būdamas keturiolikos metų, jis jau beveik mano ūgio.
Dabar jis domisi geografija: keliautojai, mokslininkai, žemynai, vandenynai, povandeninis pasaulis – tai jo temos.
– Kas dabar jums sunkiausia?
– Sėdėti namie. Man reikia darbo. Man reikia savo erdvės. Savo „tylėjimo“. Ir savo laisvės. Tai būtina kiekvienam žmogui, o vyrui – juo labiau.
Ko gero, geriausius dvejus metus nuo 1999 iki 2001-ųjų su tuomet dar būsima žmona Florence praleidome nieko neturėdami, net nuosavo kampo. Turėjome tik kelis lagaminus. Su vienais keliaudavome, o kituose gulėjo visi mūsų daiktai. Savo neįmantrų turtą laikėme mano vadybininko Marko Hildrew biure Londone.
O mes linksmai klajojome po pasaulį. Manau, kad tuomet pusantro karto apkeliavome Žemę… Tai buvo mūsų laimingiausi laikai! Nors ir tada iškildavo įvairiausių problemų. Bet aš visada tik sąžiningai lošiau ir tebelošiu su gyvenimu.
